Vokietijoje studijavusi būsimoji medikė ateitį sieja su Lietuva

Lietuvių gydytojams sparčiai vienas po kito traukiant darbuotis į užsienį, Vokietijoje pagal studentų mainų programą „Erasmus“ metus studijavusi Vilniaus universiteto oftolmologijos rezidentė Rasa Strupaitė emigruoti neplanuoja ir ateitį mato gimtojoje šalyje.

- Po studijų Vokietijoje, kokius medikų švietimo sistemos skirtumus tarp šios šalies ir Lietuvos gali įvardinti?

- Vienas pagrindinių skirtumų - kitoks studijų grafiko išdėstymas. Ten pratybos trukdavo pusantros valandos, o, Lietuvoje, keturias valandas, čia paskaitos vyksta pusantros valandos, o ten - pusė tiek. Aišku, ten paskaitų būdavo įvairesnių ir daugiau. Turėjau įvairiausių papildomų modulių. Pavyzdžiui, jei studentas turi kardiologijos paskaitą, dar papildomai gali pasirinkti farmakologinės ar radiologinės kardiologijos modulį.

Vokietijoje pratybų užsiėmimuose būna daugiau praktinių užduočių. Pateikiamas ne tik problemos pavyzdys, bet ir jos sprendimas, o ne tik pristatoma liga, kaip dažnai daroma Lietuvoje. Taip yra dėl to, kad šioje šalyje vyrauja daugiau probleminis mokymas. Pateikiama daugiau situacijų analizių. Nors ten praktika trunka tik pusantros valandos, ji būna efektyvesnė, įgaunama daugiau žinių. Viskas išaiškinama koncentruotai ir aiškiai. Lietuvoje dažnai per tas keturias praktikos valandas nebesugalvoji, ką veikti. Per tiek laiko dingsta ir dėmesio koncentracija. Būna daugiau pertraukų, kurios - tik laiko tempimas. Vokietijoje praktinių užsiėmimų metu nebuvo analizuojami jokie tekstai, tiesiog visi jau ateidavome pasiskaitę. Ir paskaitose dažnai būdavo taip pat. Studentai jau ateidavo pasiruošę, o dėstytojas tik gilindavosi, o ne nuo pradžių viską liepdavo mokytis. Taip pat daug diskutuodavome. Taip studentai mažiau praleisdavo laiko universitete. Aišku, mokslo prasme tai laiko nesutaupo, nes grįžus namo daugiau mokaisi. Galutinis rezultatas – Vokietijoje dėl koncentracijos buvo aiškiau, ką, kodėl ir kada mokytis.

- Ko galėtų mūsų šalies švietimo sistema pasimokyti iš Vokietijos?

- Lietuvoje jau nuo pat mokyklos labai daug dėmesio skiriama teoriniam mokymui, tuo tarpu, Vokietijoje skiepijamas klinikinis mąstymas. Šiuo metu pagrindinių studijų metu po ketvirtų studijų metų studentai gali savanoriškai atlikti praktiką gydymo įstaigose. Tai nėra privaloma, tad ateina ne visi studentai, o ir integracijos nėra. Dažniausiai jiems padeda patys rezidentai. Tuo tarpu Vokietijoje studentai mėnesio trukmės praktiką pagrindinių studijų metu atlieka kas dvejus metus. Ten niekas irgi per didele integracija neužsiima, tik tiek, kad kai studentas ateina, iš karto duoda daryti daugiau, net neklausdami, ar jis tai moka, ar nemoka. Iš pradžių būna sunkiau, tačiau vėliau pastebi, kad pats greičiau viską išmoksti.

- Ar Vokietijos gydytojų bendravimas su pacientu skiriasi nuo Lietuvos?

- Ten bendravimas su pacientu yra oficialesnis. Kreipiamasi labai pagarbiai. Vis dėlto jam mažiau pasakoma apie būklę. Jie tarsi labiau saugoja paciento nervus ir visos tiesos neatskleidžia. Tačiau negaliu sakyti, kad tai yra geriau. Palyginti su Vokietija, Lietuvoje jaučiama daugiau atjautos pacientui. Čia labiau pagailima paciento, labiau dėl jo stengiamasi, o Vokietijoje, jei nėra galimybių atlikti gydymą, tiesiog taip ir paliekama, nes manoma, kad jau nieko negalima daugiau padaryti.

- Koks požiūris į mediką šalyje, kurioje studijavote?

- Pagarbesnis nei Lietuvoje. Jei pasakoma diagnozė pacientui, jis pasitiki gydytoju. Vokietijoje kiekvienas vienokį ar kitokį darbą atliekantis žmogus yra tos srities profesionalas ir taip į jį ir žiūrima. Mažiau abejojama jo kompetencija nei Lietuvoje.

- Rezidentūros studentų atlyginimai Lietuvoje ir Vokietijoje labai skiriasi?

- Vokiečių rezidentūros sistema yra visai kitokia nei pas mus. Baigę pagrindines medicinos studijas, jie penkerius šešerius metus būna gydytojai oficiantai, ir tiesiog darbinasi ten, kur nori. Jie tuo metu negauna stipendijų, nemoka mokesčių už mokslą, tik turi savarankiškai įsidarbinti ir įvykdyti tam tikrą planą, pavyzdžiui, atlikti nustatytą skaičių operacijų, po kurių jau gali laikyti egzaminą. Tuo metu jie gauna normalų atlyginimą.

Rezidentai Lietuvoje gauna 2200 litų per mėnesį kartu su stipendija, tuo tarpu Vokietijoje rezidentui mokama apie 3000 eurų. Tai priklauso nuo to, kiek metų dirbi. Pradėjęs dirbti be patirties gauni 2000 eurų (apie 6900 litų) ir greitai pakyli iki 3000 eurų (apie 10 400 litų). Tai yra pakankamai daug, nes vienintelis brangiau apmokamas dalykas nei Lietuvoje ten yra būsto nuoma. Visa kita - maistas, buitinės prekės – kainuoja panašiai kaip ir pas mus, todėl užsidirbti galima. Aišku, patiems vokiečiams jų atlyginimas nepatinka, todėl jie dirbti dažniausiai keliauja į Skandinaviją, Austriją, Olandiją ir kitas šalis.

- Ką tau davė mokslas Vokietijoje?

- Įskiepijo klinikinį mąstymą, kurio trūksta Lietuvoje. Taip pat suteikė daugiau patirties. Jei čia yra keletas specializuotų akių gydytojų, ten - visas skyrius ar centras. Vokietijoje daugiau specialistų, naujausios technikos, įvairių akių ligų atvejų.

- Po studijų planuoji išvykti dirbti į užsienį ar vis dėlto liksi Lietuvoje?

- Po studijų norėčiau dirbti Lietuvoje. Tiesa, vienerius dvejus metus norėtųsi pasitobulinti užsienyje, pasirinkus konkretesnę akių ligų sritį. Bet tai siekčiau daryti trumpam laikui, nes, manau, kad ir Lietuvoje yra gerai. Daug mano grupiokų išvykę dirbti į Vokietiją. Tačiau šios šalies didmiesčiuose nėra gydytojų trūkumo, tad tektų keliauti į mažesnius miestelius. O ten ganėtinai sunku gyventi ir būti izoliuotam. Ir nuobodu, ir neįdomu, nes tuomet tik darbu gyveni. Jei man pasisektų Lietuvoje, tikrai čia mieliau likčiau dirbti. Juolab kad mažesnių klinikų Vokietijoje situacija nelabai skiriasi nuo čia, Lietuvoje, esančių didesnių gydymo įstaigų.

Žydrūnė Domarkaitė