Prancūzą rezidentą stebina gydytojų vengiantys lietuviai

Septintus metus Lietuvoje gyvenančiam ir oftalmologiją studijuojančiam prancūzui Kirwan Asselineau (26) keisčiausia yra mūsų šalies žmonių baimė kreiptis į gydytojus. „Man keista, kad kiekvienas patekęs į ligoninę baiminasi gydytojų abejingumo, medicinos personalo nepakankamos priežiūros. Pacientai dažnai jaučia įtampą, galvoja, kad reikės susimokėti už visas medicinines paslaugas“, – sklandžia lietuvių kalba prabyla Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rezidentas.

- Kaip kilo mintis atvykti studijuoti į Lietuvą?

- Labai norėjau būti medikas, tai buvo mano svajonė. Iš pradžių bandžiau mediciną studijuoti Prancūzijoje, tačiau konkurencija labai didelė, o vietų skaičius ribotas. Prancūzijoje pirmą kursą kartojau du kartus. Nepatekęs į antrą etapą, buvau priverstas keliauti studijuoti į kitą šalį. Sužinojau, kad Lietuvoje yra Europos Sąjungos standartus atitinkančios medicinos studijos anglų kalba, be to, čia jau studijavo vienas draugas.

- Daugeliui užsieniečių lietuvių kalba – neįkandama užduotis...
- Mokiausi vokiečių, italų, anglų kalbas, bet galiu nuoširdžiai pasakyti, kad lietuvių sunkumu pralenkia jas visas. Dar bendrinę kalbą galima šiaip taip įkasti, bet kai reikėjo išmokti medicinos terminus, buvo labai sunku. Iš pradžių 2,5 metų mokiausi lietuvių kalbos universitete, tačiau to tikrai nepakanka. Viską atpirko tai, kad pradėjus lietuviškai kalbėti su pacientais, jie iš karto atsipalaiduodavo, atviriau pradėdavo bendrauti, nes Lietuvoje bendraudamas su žmonėmis anglų kalba ne visada gali būti suprastas. Jei iš pradžių pacientai dar klausdavo, iš kur aš, kaip atsiradau Lietuvoje, kai pradėjau geriau kalbėti jų gimtąja kalba, visi mane priima savaime ir jau nelabai ir domisi.

- Koks buvo pirmas įspūdis atvykus studijuoti?

- Didelių švietimo sistemos skirtumų nepastebėjau. Labiausiai krinta į akis tai, kad Prancūzijoje studentai daugiau laiko skiria praktikai. Jie jau nuo ketvirto kurso dirba skyriuje nuo 8 iki 12 val., o po to antrą dienos dalį praleidžia paskaitose ir seminaruose. Taip pat rezidentams suteikiama daugiau galimybių ir kartu atsakomybės. Jie net operacijas atlieka, kai reikia. Tuo tarpu Lietuvoje praktikos mažiau. Skiriasi ir studijų trukmė - Lietuvoje reikia trejus metus studijuoti oftalmologiją, o Prancūzijoje - penkerius metus.

- Ar užtenka tokio trumpo studijų laiko, kad išmanytum specialybę?

- Manau, kad neužtenka. Juk tai mokslas, į kurį reikia gilintis visą gyvenimą. Rodos, kad tiek daug mokausi, sužinau, tačiau kai pamąstau, kiek dar trūksta žinių, pasidaro baisu (juokiasi).

- Kokie medicinos sistemos skirtumai tarp Lietuvos ir Prancūzijos labiausiai krenta į akis?

Skirtumų yra. Juk Prancūzijoje gyvena per 65 milijonus žmonių, todėl ir mūsų sveikatos priežiūros sistema labiau pažengusi. Daugiau gydymo įstaigų, medikų, taip pat valdžia daugiau skiria lėšų šiai sričiai. Prancūzijoje ir vaistai beveik visi kompensuojami. Gal kartais ir ne visa kaina – 30-60 procentų, tačiau vis tiek žmogui iš savo kišenės nereikia daug mokėti. Lietuvoje jaučiama baimė eiti į valstybines gydymo įstaigas, o privačios kai kuriems nėra įkandamos. Tuo tarpu mano šalyje nesvarbu, kur kreiptųsi pacientas – į privačią ar valstybinę kliniką, jo gydymo išlaidos bus padengtos. Taip pat Lietuvoje mane stebina baimė kreiptis į gydytoją. Rodos, kad žmonės tempia iki paskutinės minutės ir tik tuomet eina į ligoninę. Prancūzijoje žmonės pajutę, kad blogai jaučiasi, nedelsia. Gal tam įtakos turi ir tai, kad čia, Lietuvoje, pacientai dažnai jaučia įtampą, galvoja, kad reikės susimokėti už visas medicinines paslaugas. Juk Prancūzijoje medikų atlyginimai kur kas didesni, todėl nėra nė minties apie pinigų ėmimą iš paciento.

- O jei palygintume rezidentų finansinę situaciją čia ir Prancūzijoje?

- Lietuvoje aš negaunu stipendijos, tad gyvenu jau septintus metus iš tėvų skiriamų lėšų. Man 26-eri metai, jau norisi gyventi savarankiškai, o tėvai moka už mano studijas ir pragyvenimą čia. Gal dėl to jaučiuosi kiek nesaugiai, nes negalėčiau šiuo metu nei šeimos kurti, nei ateities planuoti, juk savų lėšų neturiu. Tuo tarpu Prancūzijoje rezidentūros studentai gauna normalų atlyginimą, iš kurio gali pragyventi.

- Su kuria šalimi planuojate sieti ateitį?

- Jau po pirmųjų šešerių medicinos studijų metų planavau grįžti į Prancūziją, tačiau tada susigundžiau dar čia baigti rezidentūrą. Tuo metu visi mano grupės draugai grįžo į savo šalis. Praktiškai likau vienas. Man liko dveji studijų metai, po kurių tikrai ruošiuosi grįžti į Prancūziją. Ne dėl to, kad Lietuvoje man nepatiktų. Priešingai, jaučiuosi maloniai priimamas, tačiau pasiilgau namų.

Žydrūnė Domarkaitė