Kur dabar truktelsim?

Kaip viskas paprasta. Pasižiūrėjai per televiziją laidą, kurioje sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis aiškina nustebusiam vedėjui ir nepatenkintoms pacientų organizacijų atstovėms, sutūpusioms į vienus apkasus kartu su medicininio „biznio“ savininku ar opozicinės partijos veikėju. Kala kaip su kalašnikovu - grįžimas į sovietinius laikus neišvengiamas! Ministras tą vietą, kur širdis, užsidengia Konstitucija. „Kankinkit, - sako jis primerkęs akis ir šiek tiek pasviręs į priekį, - budeliai, smarkiau, bet aš jos neišduosiu!“ 

Po eilinės laidos ir paskutinei kaimo panelei mokytojai turi būti aišku, kad iki šiol per daug nesiafišavusi privati medicina – tai tiesiog pažangos ir inovacijų slėnis, palyginti su pinigus ryjančiomis valdiškomis ligoninėmis. Privačiose gydytojai visai kitaip su pacientais šneka ir eilių nėra. Be to, pacientai trokšta užsirašyti būtent į privačią gydymo įstaigą. Ir ne kitaip. Užsirašiusiam, būna, kas pasiūlo dovanėlę, kas receptuką į tam tikrą vaistinę su nuolaida. Bepigu. Didmenininkai dabar jau ne tik vaistinių tinklo, bet ir privačių šeimos kabinetų savininkai. Prekijus ne šiaip sau varė iš bažnyčios. Kai panašiai jie ėmė elgtis ligoninėse, ilgainiui suprato, kad iš valdiško transporto persėdus į savo, komforto padaugėja. Ypač kai pasisekė sudaryti sveikatos paslaugų apmokėjimo sutartis su Valstybine ligonių kasa. Dalis mokesčių mokėtojų pinigų, kad ir nedideliu, bet srauniu upeliu teka į privačius šeimos kabinetus bei centrus. Aš ne prieš privačią mediciną, tačiau visur, išskyrus sveikatos apsaugą, verslas, norėdamas iš valstybės pinigų, turi susirietęs įrodinėti, kad geriausiai atliks užsakymą, dalyvauti viešuosiuose konkursuose ir dantis iššiepęs parodyti tinkamą rezultatą. Jeigu valstybinė įmonė pati gali atlikti tam tikrus darbus, verslui – didelė mokesčių mokėtojų špyga. Šiandien miestuose poliklinikos apstatytos privačiais kabinetais. Į juos gydytojai viliojami didesniais atlyginimais. Bepigu. Vaistinių tinklai turtingiausių Lietuvos įmonių topuose. Tegul nepyksta Laisvosios rinkos instituto orakulai – konkurencija tai nekvepia. 
Kai medikai socialiai pažeidžiami, jie priversti lakstyti per du darbus. Tapo bendri gydytojai, tyrimai, ligoniai gydomi tai ten, tai kitur. Patys nustemba, kai pasiuntusį į privačią gydymo įstaigą valdiškos ligoninės gydytoją, jį, bet jau besišypsantį, pacientas pamato privačioje. Manipuliacijos su paslaugomis viešai žinoma paslaptis.

O čia ateina iš Seimo Vytenis Andriukaitis ir pasako, kad yra tokia knygelė Konstitucija, kuri kiekvienam Lietuvos piliečiui garantuoja nemokama ištyrimą bei gydymą respublikinėse ar savivaldybių gydymo įstaigose. Atrodo utopija. Bet naujasis ministras nesutinka, nes pats prisidėjo tą Konstituciją kuriant. Todėl prisimena kiekvieną jos raidę.

Aišku, prieš priemokas nepasišiauš. Tačiau jos turi būti tiems, kurie gali užsimokėti. 

Jeigu pacientas nori, kad jo palatoje būtų televizorius, kompiuteris, seselė tik jam vienam ir visa kita kaip kine – tegul. Arba išskirtinių vaistų, sudėtingų papildomų tyrimų, išsamesnės apžiūros. Tačiau už gydymą, kurį garantuoja privalomasis draudimas, mokėti nereikia.
Televizijos laidoje žiūrovas išgirdo, kad diagnostikos ir gydymo lygis privačiose geresnis. Nesąmonė – jis privalo būti vienodas. Visiems. Komforto lygis – tai jau kita kalba.

Žmogus turi būti įsitikinęs, kad ir atokiausiame kaime gyvendamas, jis gaus tokias pat paslaugas, kokios yra respublikoje, ir tai visai nepriklauso nuo to, gali jis papildomai mokėti ar ne.

Šiandien daug prileista normatyvų apie priemokas, tačiau aiškios informacijos, kas ir už kiek, bei svarbiausia, kodėl, tenka papildomai mokėti, žmonės nežino. Todėl klauso kliedesių, kur geriau gydo ar paciento ranką glosto. Ir tuo tiki.

Nėra jokių garantijų, kad už ligonių kasų padengtas paslaugas, jis dar kartą nesumokės, nes tokie sąrašai žmogui nežinomi. Iki šiol vienintelė garantija – mediko padorumas, o tai, žinia, itin subjektyvus dalykas. 

Todėl graudu, ypač kai žinai, kodėl pacientų organizacijų aktyvistai taip aršiai gina privačias gydymo įstaigas. O juk galėtų drauge reikalauti iš valdžios daugiau pinigų sveikatai, kad visiems būtų geriau. 

Kai gydytojui, kuris dirba valdiškoje įstaigoje atiduodamas visas savo jėgas ir uždirba mizerį, atneša vokelį, tai jokia korupcija. Greičiau išmalda. Jeigu medikas gerai uždirbs, ką žada Vytenis Andriukaitis, jis tikrai nenorės netekti solidžiai apmokamo darbo ir neims. Neliks jokios korupcijos. Tik sukomplektuokim personalą ir mokėkim jam konkurencingus atlyginimus.

Privatus verslas gyvybingas ir išradingas. Tikrai suras neužimtas nišas. Tik reikia ne susitarimų, kurie keičiasi su kiekvienu ministru, o griežtų bei sąžiningų žaidimo taisyklių. 

Klausimas – kas tas taisykles turi nustatyti? Pirmiausia specialistai. Visų sveikatos reformų fiasko esmė ta, kad jas darė tie, kurie tuo metu buvo valdžioje. Dažnai nieko bendro neturintys su sveikatos sistema žmonės. Vakar buvau geodezininkas, šiandien jau nustatinėju, kaip, kokias ligonines „optimizuoti“. Taip nieko neišeis. Reforma jau apaugo nereikalingais dariniais ir pati save ėmė smaugti. Privačiam verslui – savos taisyklės, viešajam sektoriui – taip pat nekapoti iniciatyvos, o įteikti patikimus svertus plėtoti šaką. Blogai dirbantys turi savo kailiu patirti, kad biudžeto pinigai - tai nėra ilgalaikė pašalpa gydymo įstaigai. Lauk iš darbo.

Išskirti lyderius vadybininkus ir su jais strateguoti kiekvieną žingsnį. Sprendimams tikrai neprireiks daug laiko.
To nepadarius, sistema truktels dar didesnių kainų link.

Jolanta Babiliūtė