Rinkimų liūdesys ir skurdas

Šį sekmadienį išsirikiavusi kandidatų į prezidentus eilutė su viena ponia priekyje lauks, kiek į balsadėžių lesyklas prikris biuletenių. Oras bus saulėtas ir giedras. Taigi niekas netrukdys piliečiams ateiti į rinkimus, o šie svarsto - ar iš viso verta ten dalyvauti, kai ir taip viskas aišku.

Jeigu uoli partietė ryte puola skambinti ir raportuoti: „Atsargiai, šefe. Pro langą matau, kaip vienas idiotas važiuoja prieš eismą“, ragelyje gali išgirsti susierzinusį politiko balsą: „Čia ne vienas, o daugybė jų. Visi kaip susitarę priešinga kelio juosta varo.“

Kai važiuoji vienas protingas, o aplinkui - asilai su griuvenomis, aišku, belieka kalbėtis su pačiu savimi. Todėl ir debatuose kiekvienas kandidatų murmėjo murmeles, o už nugarų pasodinti ministrai, europarlamentarai, politikai linksėjo kaip kokie automobiliniai šuniukai. Kam tai, kas vyko, vadinti debatais? Suprantu Prezidento Valdo Adamkaus nusivylimą. Ir mums nyku.

Vis dėlto laukiau debatų apie sveikatą ir socialinius dalykus. Be reikalo. JI neatėjo, o susirinkusieji buvo neparuošę namų darbų. Arba tiesiog bijojo sakyti savo nuomonę, kad nesusipainiotų tame, kas dabar vyksta sistemoje. Sužinojome, kad sveikata - aukščiau politikos. Tikra tiesa. Ji tokiose aukštybėse, kad apačioje nieko nematyti, išskyrus pinigus.

Keisčiausi dalykai sveikatos sistemoje vyksta taupymo tikslais. Sumaištis rajonų ligoninėse. Čia su pasimėgavimu sukiojamos abi rankos. Kairė - dėl gydytojų, atvažiuojančių dirbti, nes tiek specialistų, kiek reikalauja paslaugai teikti būtina licenzija, vietose nėra, dešinė – dėl kuriamos gydytojų gaudyklės norintiems kapeiką prisidurti, todėl neatsisakantiems papildomo darbo. Savo laiku gyvenimas padiktavo išeitį, tačiau ji šiuo metu kaip šašas ant nežinia kieno, tikriausiai, būsimos tobulos sveikatos sistemos užpakalio. Pasitelkiamos rimtos struktūros, kurios privaloma tvarka grąžins medikams poilsį ir reikalingą darbo valandų skaičių. Panašu, kad kol kas „Vienas džiaugiasi, o visi kiti liūdi...“ Taisyklės turėtų būti visiems vienodos. Tačiau didžiuosiuose miestuose ir rajonuose jos labai skiriasi. Vieniems daug galima - pavyzdžiui, pacientų džiaugsmui PSPC teikti antrinio lygio pagalbą, kitiems - per nagus!

Tik ką nutrimitavo odontologų korupcijos vajus. Vėl nukentėjo mažiausi, pigiausiai gydantys rajonų ir daugiabučiuose kabinetukus įsisteigę dantistai. Sakau tai, nes žinau, kad ten, kur eina pasiturintys piliečiai, jau ne kabinetai, o visos klinikos, kurios gali išsinuomoti prestižinėse vietose patalpas, plačiai reklamuotis, pasodinti malonią administratorę, sugebančią sutvarkyti visus rutininius reikalus, išrašyti sąskaitas arba įjungti mokėjimo kortelių aparatą. Ten naujausia aparatūra, geras rentgeno aparatas, platus paslaugų spektras. Kainos atitinkamos... Kas jų neįkanda, ieško mažo kabinetuko, tegul ir su prastesne kėde ir be besišypsančios administratorės. Ką baudžiam?

Sveikatos politikoje kalbama apie kažin kokį mitinį abstraktų ligų nukamuotą bevardį pacientą. Solidarumo principas. Tai kas, kad gyvenime kitaip. Ponai solidariai važiuoja gydytis į Santariškes arba Kauno klinikas. Pasiūlyk tokiam Vilkaviškį ar Biržus. Visu kolektyvu pasitiktų ir išlydėtų...  

Prieš gerus du dešimtmečius, atėjus Sąjūdžiui, buvę dideli komjaunimo veikėjai kaipmat įšoko į džinsus, sutaršė plaukus ir plevėsavo prasegtais marškiniais tobulai vaidindami savą vyruką. Padarė geras karjeras.

Valdžios įvaizdis radikaliai pasikeitė. Tarsi atsakingos pareigos kaipmat atidaro kaušą ir prikrečia papildomai smegenų. Armijos valdininkų sparčiai kala įsakymus, programas, instrukcijas. Jie neturi laiko pažiūrėti pro langą, tad dažnai dokumentai vos gimę tampa mumijomis, kurias atėjęs kitas politikas vargu ar judins. Bjauriausia, kad net geri patyrę biurokratai tai žino ir seniai nesijaudina, kad tenka gaminti makulatūrą.

Vakar, trečiadienį, „Lietuvos rytas“ pranešė, kad labiausiai išaugo Sveikatos apsaugos ministerija. Joje darbuotojų padaugėjo geru pusšimčiu. Ministras paskyrė keturiolika apaštalų, kurie artimiausiu metu viešose ir privačiose įstaigose atliks valstybinę sveikatos paslaugų kontrolę. Vytenis Povilas Andriukaitis įsitikinęs, kad jei tokie tikrintojai būtų pasirodę anksčiau, sistema būtų išvengusi korupcijos, darbo užmokesčio žirklių, nepagrįsto pinigų tekinimo brangiai aparatūrai bei kitų problemų. Apaštalai skiriami dvejų metų laikotarpiui ir bus tikrai šventi, nes turės praeiti korupcijos prevencijos įstatymo skaistyklą.

Sutinku. Tokioje situacijoje reikia pradėti veikti. Kas ieško, tas visada randa, o kurie susitaiko - juda į kitą, tolstančią nuo bet kokios sėkmės pusę.

Nesinorėtų, kad atsitiktų kaip anekdote, kuomet vyras vyro klausinėja: „Tu nėščias? Kaip tai atsitiko?“ „Nepatikėsi, viskas prasidėjo nuo smulkmenų: padėjau žmonai indus suplauti....“ Svarbiausia, kad vieną dieną nenustebtume, kaip tas nėščias nuolankus diedas, kad liko tik dvi didžiulės ligoninės, miestuose - po polikliniką, rajonuose - senelių prieglaudos, vaistai - tik pigiausi ir už talonus. Draudimas - tik privalomas. Užtat būsime tooookie skaidrūs, toookie įstatymų žinovai ir stropiausi vykdytojai. Be jokios teisės rinktis, nes tai daryti tiesiog nebus iš ko.

Jolanta Babiliiūtė