Prof. Matilda Bylaitė: „Į odos pakitimus nekreipiame dėmesio“

Sostinėje prasidėjo 10–asis Europos Dermato-onkologijos draugijos kongresas. Apie tai, kokių veiksmų imamasi kovojant su odos vėžiu ir melanoma, kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Dermatovenerologijos centro direktore prof. dr. Matilda Bylaite – Bučinskiene (39 m.).

- Konferencijos metu akcentavote, kad iš visų odos vėžių labiausiai bijoma melanomos. Kodėl?

- Kad ir kaip bebūtų skaudu, melanoma - reiškia greitą mirtį. Žinoma, ne visais atvejais. Labai daug kas priklauso nuo stadijos, kuomet ji aptinkama. Nors pastaruoju metu diagnozuojame vis daugiau ankstyvos stadijos susirgimų, jau kelerius metus nemažėja besikreipiančiųjų, kurių liga jau būna pažengusi. Tuomet sunku prognozuoti išgyvenamumą metams ar dvejiems. Melanoma linkusi labai greitai metastaziuoti, sunkiai prognozuojama. Net ir labai maža melanoma anksti diagnozuota ir išoperuota, po dešimties metų gali grįžti su trenksmu - metastazėmis įvairiuose organuose.
Tai vėžys, kurį mes ir šiandien bandome suprasti, bet, deja, neturime visų atsakymų. Dažniausiai pasireiškia odoje, kur kiekvienas galime pastebėti pakitimus. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet melanoma atsiranda akies dugne, žarnyne ar bet kuriame kitame organe. Ji nesukelia diskomforto ir yra nepastebima. Tai, žinoma, reti atvejai.
- Kaip ji susidaro? Ir į ką reikėtų atkreipti didžiausią dėmesį?
- Melanoma odoje gali susidaryti iš pakitusio apgamo ar susiformuoti kaip atskiras darinys. Kalbant apie ligos klastingumą, gali atsirasti visai naujas juodas apgamas, kuris iš pirmo žvilgsnio net nesiskiria nuo kitų. Todėl kartais net ir patyrę specialistai apsigauna. Pastebėjome, kad pastaraisiais metais daugėja mažų nedidelių melanomų, pirminių stadijų, ypač tarp jaunimo.

Dauguma apgamų atsiranda iki trisdešimties keturiasdešimties metų. Vėliau jų neturėtų atsirasti, jei atsiranda, patarčiau pasitikrinti. Žinoma, pasitaiko atvejų, kuomet vyresnio amžiaus žmonės atvyksta į centrą panikuodami, nes melanomą supainioja su senatvine keratoze. Ši dažniausiai susiformuoja jau po trisdešimties ir išties yra panaši į melanomą. Bet tai gerybiniai navikai ir su vėžiu nieko bendro neturi.
- Kongrese pristatytos ir gydymo naujovės. Ar inovatyvūs vaistai prieinami Lietuvos pacientams?
- Vaistai, kurie žinomi jau dvejus metus ir daugelyje šalių naudojami, pasiekia ir Lietuvos pacientus. Jie skirti jau pažengusiai melanomai, kuomet jokie kiti būdai ligai įveikti neveiksmingi arba jų tiesiog nėra. Vienintelė problema, kad tai labai brangi terapija - kalbama kelis šimtus tūkstančių litų vieno paciento gydymui. Kol kas jie nėra kompensuojami, bet kaip pažadėjo sveikatos apsaugo ministras Vytenis Povilas Andriukaitis, netrukus jie turėtų būti įtraukti į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą. Tiesa, dėl jų brangumo šių vaistų skiriama tik itin sudėtingais atvejais.

- Melanoma dažniau diagnozuojama vyrams ar moterims?
- Nė vienos grupės negalėčiau išskirti, nes sergamumas auga tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Tiesa, su stipriosios lyties atstovais situacija sudėtingesnė. Moterys dažniau apžiūri savo kūną, tačiau vyrams tai nėra įprasta. Geriausiu atveju jie tai daro, kol skutasi. Net ir pastebėję kokius pakitimus dažniausia numoja ranka.
- Nors šiuolaikinė medicina turi daug gydymo, diagnostikos, technologinių galimybių, statistika rodo, kad per pastaruosius du dešimtmečius odos vėžio atvejų tik daugėja. Su kuo tai susiję?
- Į klausimą galiu atsakyti klausimu. Kaip prieš šimtą metų žmonės deginosi? Apsirengę, nes buvo nepriimtina demonstruoti nuogo kūno. Įdegę dažniausiai būdavo tik dirbantieji laukuose. O dabar kas? „Stringų“ ir „toples“ era. Nuolat atidengiame kūną tiesioginiams saulės spinduliams ir svilinamės, nes sudarytas stereotipas, kad stiprus įdegis yra labai gražu. Žinoma, sergamumui įtakos turi ir imunitetas, taip pat ir stresas, kuris šiandieniame gyvenimo ritme yra tiesiog neatsiejamas tiek darbe, tiek šeimoje. Visa tai susideda.
- Skamba taip lyg saulė būtų blogis numeris vienas odai, nors medikai vis dažniau kalba apie vitamino D trūkumą, o vienas pagrindinių jo šaltinių yra būtent saulė. Išeina, kad jei mėgaujiesi saule – odos vėžys, slepiesi nuo jos vitamino D trūkumas. Ką daryti?
- Jei jau yra vitamino D trūkumas, kaitinimasis saulėje jo tikrai neatstatys. Tokiu atveju vienintelė išeitis - maisto papildai. Tik patarčiau prieš tai išsitirti, ar jo tikrai trūksta. O norint pasisemti šiek tiek vitamino D iš saulės užtenka vos kelių minučių. Prieš kelerius metus atlikome tyrimą, kiek šio vitamino prisigaminama ilgai būnant saulėje. Rezultatai parodė, kad net visą dieną degindamiesi vitamino D gauname labai minimaliai. Oda turi limitą, kiek gali pagaminti vitamino D. Žinoma, be galo malonu šilti saulės spinduliai, bet jų reikia saugotis.

- Savo darbo praktikoje turite daug ligonių, sergančių itin sunkiomis odos ligomis?

- Kiekvienas dermatologas turi sunkių ir įsimintinų ligonių. Tai be galo įdomi specialybė. Dažniausiai mane sukrečia naujagimių įgimtos odos problemos. Visada suspaudžia širdį. Yra ligų, kur negalime niekuo padėti, tik patarti, kaip palengvinti simptomus, susigyventi su liga. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai kokia nors odos liga, pavyzdžiui, limfoma ar išplitusi melanoma per kelis mėnesius pacientą išsiunčia į kitą pasaulį. Visada sunku, kai reikia nuraminti pacientą, kuriam diagnozuota itin sunki ar išplitusi ligos forma.

- Nuolat akcentuojate prevenciją: akiniai nuo saulės, kremai, kepurės ir panašiai. Bet kartais nutinka taip, kad medikai - kaip toje patarlėje apie batsiuvį vaikščiojantį be batų. Kaip Jūs rūpinatės sveikata, ar pacientams dalinamus patarimus pritaikote sau?
- Sutinku, kad medikai, nepriklausomai nuo jų specialybės, turi gyventi sveikai. Bet, žinoma, ne visuomet tai pavyksta. Aš - ne išimtis. Tačiau turiu poziciją, kad norint rezultatų reikia ne tik kalbėti, bet ir gyventi pagal tuos žodžius. Ypatingos priežiūros sau netaikau, tiesa, visą šeimą išauklėjau, kad eidami į lauką nepamirštų apsaugos nuo saulės. Daugelis dalykų gyvenime pasikeitė pasirinkus specialybę. Pradedi viską kitaip vertinti.

- Esate viena jauniausių profesorių, kuri pradėjo vadovauti Dermatovenerologijos centrui ir ne bet kur, o Santariškių klinikose. Sunku išsikovoti vietą po saule, galima sakyti, tokiame gana vyriškame pasaulyje?

- Karjeros aš niekada nesiekiau. Visada dariau tai, kas man svarbu, įdomu ir kur mačiau prasmę. Gal esu iš tų laimingų žmonių, kurių darbai nenuėjo veltui ir greitai sulaukė atsako. Mano gal toks charakteris ar tėvų išugdytos savybės tikslo siekti nesiblaškant. Jeigu moteris neturi aiškių vertybių, vizijos ir tikslų, jai sunku vadovauti. Aš dirbti atėjau turėdama tikslų dešimtmečiui į priekį, taigi, kol vyrai mane vertina kaip jauną blondinę, jau būnu sutvarkiusi visus reikalus.

Evelina Machova