Sveikatos sistemoje – skambučio teisė

Žada įvesti tvarką 

Pateikęs Sveikatos draudimo įstatymo pataisas, turėjusias įstatymiškai sureguliuoti gydymo įstaigų sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygas, sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis susidūrė su milžinišku pasipriešinimu. Nors ta pati sutarčių sudarymo tvarka, tik įtvirtinta sveikatos apsaugos ministro įsakymu, o ne įstatymu, kaip reikalauja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, galiojo nuo 2009 metų ir pataisos niekaip nesusiję su įstaigų nuosavybės forma, ministras buvo apkaltintas privačių gydymo įstaigų diskriminavimu. Dėl požiūrio į privatų sveikatos priežiūros sektorių iš ministro pasišaipė net Prezidentė Dalia Grybauskaitė.  

Tačiau bandymai kontroliuoti privatų sektorių (kol kas paremti tik žodžiais, o ne realiais veiksmais), aiškiai reglamentuoti finansavimą, priversti privatininkus teikti paslaugas vienodomis sąlygomis su viešosiomis įstaigomis – tik aisbergo viršūnė, su kuria tenka susidurti ministrui, matyt, neatsitiktinai sveikatos sistemą apibūdinančiam kaip chaotišką. 

Pasirodo, ne mažesnis chaosas tvyro ir stacionarinių gydymo įstaigų sistemoje ypač skiriant joms programines lėšas. O pakrapščius giliau, ko gero, ne mažiau netvarkos būtų surasta ir kituose sektoriuose. 

Paaiškėjo, kad valstybės investicijų programos lėšos rajonų ligoninėms skiriamos be rimtesnės poreikių analizės ir be jokių kriterijų, nebent vienas aiškesnių kriterijų - kiek įtakingas vienmandatėje rinkimų apygardoje išrinktas deputatas. 

Apsilankęs Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje ministras V.P.Andriukaitis skundėsi šioje srityje suradęs netvarką ir per mėnesį darbo jau sulaukęs didžiulio konflikto bei labai didelės vienmandatėse rinkimų apygardose išrinktų deputatų agresijos dėl savivaldybių ligoninių vykdomų valstybės investicijų projektų: „Pasirodo, atsisėdęs į ministro kėdę turi atlaikyti subjektyvių veiksnių spaudimą.“

 

„Trims nuėmiau finansavimą, šešiems sumažinau ir pasakiau taip - tai yra valstybės investicijų projektas, vykdomas valstybės mastu, ir turi būti aiškūs kriterijai, pagal kuriuos skirstomos lėšos. Ar kriterijai tokie, kad koks deputatas, tiek šimtų tūkstančių litų ir skirta? Tada jūs gausite finansavimą po 300 tūkstančių litų trisdešimt šešiems projektams, kadangi bendra suma yra ta pati. Arba turime pasakyti – pabaigiame pradėtus projektus, kitus paskubiname, naujų nepradedame, pažiūrime, kokios ligoninių perspektyvos, kad neinvestuotume pinigų ten, kur po to reikės uždaryti“, - svarstė ministras.

Pasak ministro, jeigu yra Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema, vadinasi, turi būti sisteminis valdymas, sisteminis planavimas ir sisteminiai susitarimai. „Bet jeigu nėra sistemos, jeigu skambina tai vienas, tai kitas, tada pasakykime, kad egzistuoja skambučio teisė, kuri išblaško bet kokias galimybes planuoti, ir sistemą vadinkime kitokiu pavadinimu. Aš neperdedu, bet chaoso iš tikrųjų yra labai daug“, - konstatavo V.P.Andriukaitis.

Skambučio teisę papildo portfelio teisė, gudraus, sugebančio prilįsti žmogaus teisė ir visa tai irgi išmuša planavimo pagrindus. 

Akivaizdus blogo planavimo pavyzdys – Sapiegos ligoninės kompleksas, įkurtas pagal tą pačią skambučio teisę ar prisidengiant Černobylio nelaime, ir dabar neaišku, ką su šiuo kompleksu daryti. 

Tuo tarpus investicijas privaloma planuoti ir siekti ekonominio efekto. 

V.P.Andriukaitis žada artimiausiu metu sukviesti visų ligoninių vadovus, parodyti, kiek yra lėšų, ir bendrai svarstyti, kiek kam skirti valstybės investicijų. 

 

Stato kaip „Lietuvos“ viešbutį

Dar vienas nevykusio planavimo pavyzdžių - Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė. Ligoninė teikia skubią ir planinę pagalbą, jos reikšmė didėja ir pacientų skaičius auga iš metų į metus. Štai pernai atlikta per 18 tūkst. operacijų, o antrinio ir tretinio lygio konsultacijų skaičius prilygo Panevėžio miesto gyventojų skaičiui. Iki 65 proc. stacionarinių paslaugų sudaro būtinoji pagalba. 

Didžioji dalis ligoninės sutvarkyta, aprūpinta modernia aparatūra, tačiau kai kurie skyriai neliesti nuo pat pastatymo ir juos būtina renovuoti. Verkiant reikia renovuoti 20 operacinių bloką, užbaigti planinių ligonių priėmimo skyriaus remontą, atnaujinti infrastruktūrą, apšiltinti vieną korpusą ir sutvarkyti aplinką. 

 

Šiuo metu vyksta dalies operacinių remontas ir iki 2015 metų tikimasi sulaukti dešimties modernių operacinių. Bet lieka neremontuota dar pusė operacinių bloko. Likusių dešimties operacinių remontui reikėtų gal net 50 mln. litų. Pasak Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pavaduotojo medicinai Tomo Saladžio, rajonų ligoninės, turinčios po vieną ar dvi operacines, kurioms reikėjo po vieną ar po kelis milijonus litų, seniai susiremontavo, o didžiausias Lietuvoje operacinis blokas yra per didelis objektas ir jam daug metų  niekaip nerandama pinigų.

„Kažkokia šizofrenija. Stoviu prie šio komplekso ir galvoju, kad ši ligoninė yra nelaimės vaikas. Taip jau atsitiko, kad nuo tarybinių laikų vis pritrūkdavo lėšų ligoninei pabaigti. Paradoksas, kad per 25 metus dar nebaigtos statybos, nesutvarkyta infrastruktūra ir tai yra „Lietuvos“ viešbučio variantas, kurį kiek gyvenau, tiek ir statė“, - stebėjosi V.P.Andriukaitis. 

„L.S.“ primena, kad Vilniuje esančio „Lietuvos“ viešbučio statyba savo laiku buvo ilgametės statybos simbolis. 

 

Algirdas Valentas