Su kovo 8-ąja, mielosios

Artėja kovo 8-oji. Buvo vasario 14-oji, tačiau ji vis tiek neturi nieko bendro su ta intymia charizma, kurioje vyrai perka tulpes bendradarbėms, o jos, pakėlusios apvalumus priima kaip atlygį tai, kas buvo tėvų užkoduota netikėtuose chromosomų labirintuose. Pats skaičius aštuoni net pagal formą turi begalę privalumų prieš 14. „Kur darome taliją?“ Keturiolikai neaišku, o aštuoniems - paprasta kaip užsieniečiams neparduodama žemė. Visi jos nori, bet neleidžia taisyklės.

Būkime budrūs. Užmirškim šventą Valentiną. Juk aštuonetukas toks iškalbingas. Poetui - stebuklingos akys, erotomanui (neteiskime - visokių yra) - krūtys, o gal kam (jau tapote atlaidūs?) - strėnų apvalumai. Mes, moterys, pavasario nuotaikas jaučiame, todėl norime tos šventės ir laukiame nors ir ne filmų herojų, o tik bendradarbių tarpduryje su maksimoje nupirktais kukliai susiglaudusių tulpelių glėbeliais. Tegul kiekvienai po vienodą, tačiau tikrą ir neabejotinai lauktą.

O jeigu su tokia reiklia meile nors vieną dieną paspręstume sveikatos reikalus? Pacientų forumas atneštų glėbį gėlių ministrui, profesoriui ir gydytojui, vaistininkui, neįgaliųjų reikalų tvarkytojui? Jeigu eilėse kiekvienai kreksinčiai pensininkei registratorės ir žygio draugai – pacientai – įteiktų kad ir labai nulinkusią tulpę, primintų: „Ponia, kovo aštuntoji ant nosies!“ Šnerves pakėlęs nuo popierių vyriausiasis gydytojas pagaliau atkreiptų dėmesį, kiek aštuntukių – beje, mokytų, tvarkingų, visai nepiktų - sukasi skyriuose. Pasiųstų vairuotoją (nereikia perdaug norėti) atvežti ko nors žydinčio, pavasarinio... Tuomet klasteriai taip pat per visą šalį išsiskleistų. Gaiviais olandiškais pavasario žiedais.

„Jūs dabar supratot, koks protingas Konstitucijos Teismas?“ - klausia Vytenis Povilas Andriukaitis didžiųjų klinikų, įvairiai dažyto plauko ligoninių, privačių gydymo įstaigų ir ambulatorijų, pacientų ir visuomeninių organizacijų. Jau nekalbant apie politikus. Tyli bjaurybės. „Vadinasi, jūs neturite SAVO nuomonės?‘ 

Turi. P....dieec! „Nėra tokio žodžio!“- atkerta ministras intelektualas. Jis toks protingas, kad žino atsakymus į visus klausimus, todėl jam nereikia papildomų posakių, kuriuos vartoja paslaugų vartotojai ir teikėjai, kalbėdami apie pokyčius, draudimą, sutarčių pasirašymą, turto deklaravimą, pacientų priekabiavimą ir mitinius kyšius. Riebus žodis, keiksmažodis sodriai nuskamba tik ten, kur jį supranta. Kitoje terpėje - netenka spalvos ir net prasmės.

Geriau vėl pakalbėkim apie mus, moteris. Ne apie tas, kurios tempdamos veidą, akis nustumia iki ausų arba maniakes dietų pasekėjas, sugebančias plonėti tiek, kad vėjas pro duris išpučia. Už staktos užsikabinusios jos dar geba klausti: „Brangusis, kaip aš atrodau?“. O jie, mūsų mielieji, kaip visada, atsako visoms - kokio tūrio bebūtum, įgrisusia skautiška fraze: „Puikiai!“

Kas sugalvojo tuos prakeiktus centimetrus. 90-60-90? Tai tas pats kaip pievoje visoms gėlėms priverstinai tapti pienėmis. Juk nėra daugiau užjautos reikalaujančios moters, nei ta, kuri vieną kartelį pasidavė padiktuotiems standartams ir užkibo.  

Gaila ir vyrų, kurie visą, nors ir neilgą gyvenimą, kliūna už to paties akmens, kol galų gale supranta, kad vienintelė iš tikrai ir beatodairiškai mylėjusių moterų yra jo mama.

Todėl, sveikindama save ir mus visas su kovo 8-ąją, linkiu daug laimės, (nors klaviatūra išdavikiškai spausdina - įgaut proto). Sveikatos apsaugoje - abiejuose barikadų pusėse be dailiosios lyties būtų taip nyku ir tuščia. Apie skiepus vyrams kalbėti surauktais antakiais nesunku. Tačiau per visą TV laidą nelaimingai mamytei ir vedėjai nepasakyti komplimento - tiesiog žiauru.

Moteris tiesiog sutverta išsiverkti kam nors ant peties. Konstitucija ar bet kokia kita knyga intymumo nesuteikia. Greičiau atvirkščiai - kilstelėjus nuspaustą galvą net mandagiausią moksliukė riktels aukščiau minėtą žodį ar junginį, kuriuos visi žino, nors jo lietuvių kalbos žodyne dar niekas nerado ir vargu bau ar tai bus kada nors padaryta.

Niekas nekaltas, kad netvarka sveikatos sistemoje tęsiama pagal klasikinius juokinimo principus. Pats svarbiausiais - viską daryti rimtu veidu. Nuo apačios iki viršaus. Tiesa ta, kad juokdarių daugiau negu žiūrovų, taigi visiškas cirkas ir dar atvirkščiai.

Inovatyvi farmacininkų organizacija paprieštarautų - jie dirba pagal tarptautinius standartus. Jų storas bosas pasakytų, kad žiūri tik internetą, o visi protingi Lietuvoje skaito tik angliškai. (Kas labai stebina juos lankančius užsieniečius). Ketverių ar net trejų metų vaikai su džiaugsmu bado klavišus ir patys susiranda žaidimus. Inovatyvūs džiaugiasi, kad jie daro tą patį, o yra kvailių, kurie dar moka rašyti ir velnias žino kam - perskaityti.

Naivūs žmonės. Štai šiandien parašysiu, kad kviečiu šampano ir kvietimas galios visą savaitę. Ypač jeigu laikraštis prieš akis. Internete – akimirką.

Vyrams visai atsakingai galime pranešti, kad atėjo pavasaris! Taigi, sunku net patikėti, bet baigėsi surauktų antakių sezonas. Pirmyn, į pavasarį...

Jolanta Babiliūtė