Rasa Juknevičienė: „Nežinau, kodėl taip keikiame savo gydytojus“

Seimo narė, šešėlinė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė (56) jau kurį laiką atsidūrusi visuomenės dėmesio centre. Tačiau ne tik dėl įvykių Ukrainoje. Politikė nevengia diskusijų ir sveikatos politikos klausimais. Gydytojos išsilavinimą turinti R.Juknevičienė sako: „Nematau bandymų sutvarkyti sveikatos apsaugą. Dabar tėra tik daug kalbėjimo, suerzinimo ir triukšmo.“

- Pradėkime nuo aktualijų - pastaruoju metu šalies gyventojai jaučiasi kiek neramūs dėl įvykių Ukrainoje ir mūsų kaimynės – Rusijos - elgesio. Mums tikrai verta baimintis dėl saugumo ar gerovės?

- Galiu tik pacituoti Švedijos užsienio reikalų ministro Carl Bildt neseniai pasakytus žodžius. Jis visuomet buvo optimistas, tikintis, jog Europa pagaliau atsikratė „kraujo kontinento“ etiketės. Neseniai jis pasakė, jog po V.Putino invazijos Kryme Europoje turime visiškai kitokią situaciją. Turime suvokti, kad tai nėra tik Krymo, Rytų Ukrainos klausimas. Įvykiai šioje šalyje – visos Europos saugumo klausimas. Dabar ten iš esmės sprendžiasi, ar Europa įveiks iškilusią baisią grėsmę šalies, kuri siekia vėl tapti imperija. Tačiau, jeigu žiūrėsime į žemėlapį ir palyginsime su pokariu – esame kitoje uždangos pusėje, net jei ji nusileistų. Tai suteikia daug vilčių, kad Lietuvai būnant NATO ir ES nare, grėsmę sulaikyti pavyks dar jai nepriartėjus prie mūsų sienų. Tačiau turime suprasti, kad nebegalime būti išlaikytiniai. Gynybai skiriame per mažai lėšų. Nesakau, kad turime iš ko nors atimti ir duoti krašto apsaugai. Ekonomika auga, pinigų daugėja, todėl ir finansavimas turi didėti.

- Jūsų nuomone, Lietuva suteikė tinkamą paramą ir pagalbą Ukrainai? Kaip dėl ukrainiečių gydymo, galbūt galėjome priimti daugiau sužeistųjų?

- Manau, kad visi veiksmai buvo koordinuojami su ukrainiečiais. Kiek žinau, Vokietija, Lenkija, Estija ir Latvija bei kitos šalys taip pat priėmė sužeistuosius. Į Lietuvą jų atvežėme tiek, kiek galėjome ir koks buvo poreikis. Tikiu, kad jeigu būtų prašoma daugiau, būtume priėmę ir juos. Mūsų ambasada glaudžiau bendradarbiavo su Ukrainos Vyriausybe, Maidano vadovais ir tikrai žinojo, kokios pagalbos reikia. Tikrai neteko girdėti jokių skundų, kad ko nors nepadarėme. Be to, didžioji dalis visuomenės reiškė stiprią moralinę paramą. Pilietiškai elgėsi ir mūsų žiniasklaida. Manau, jei valdžia ką nors padarytų netinkamai, tikrai nepraspruktų jai pro akis.

- Neseniai krašto apsaugos ministras Juozas Olekas prabilo apie tai, jog Lietuvoje būtina sugrąžinti žinybinę sveikatos priežiūros grandį, esą taip karo medikai įgaus daugiau reikalingos patirties. Pritariate tokiems pamąstymams?

- Nuo pat pradžių labai aiškiai pasisakiau tiek Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, tiek Seimo posėdyje, jog kurti žinybinės medicinos tikrai nereikia. Džiaugiuosi, kad ir Seimo Sveikatos reikalų komitetas nepritarė tokiems siūlymams. Iš tikrųjų tai būtų kuriama atgyvenusi sovietinė sistema. Jei krašto apsauga būtų didžiulius pinigus turinti sistema, vadovaujanti didelei kariuomenei kaip, pavyzdžiui, JAV ar Vokietija, suprasčiau, kad kariuomenei reikia atskiro sveikatos aprūpinimo. Tačiau Lietuvoje, kur atstumai tokie maži, ir krašto apsaugai trūksta lėšų netgi šoviniams, skirti žinybinės sveikatos priežiūros grandies įkūrimui dideles lėšas, būtų pinigų švaistymas. Manau, kad ministro žingsnis buvo klaidingas ir tikiuosi prie to nebus grįžtama.

- Seime dirbate jau ne pirmą kadenciją, kokius pokyčius į gerą arba blogą įžiūrite sveikatos apsaugos sistemoje?
- Didžiausia sveikatos apsaugos problema ta, kad nebuvo iki galo pabaigta sveikatos reforma. Dabar daugelis žmonių sako, kad pati reforma dėl ko nors kalta, bet iš tikrųjų ji yra lyg ašaka įstrigusi gerklėje – nebaigta. Niekas negalėtų pasakyti, kokia ji. Draudiminė? Na, ne iki galo. Pirminė sveikatos priežiūros grandis taip pat nėra sutvarkyta. Ji reikalauja labai daug lėšų, ypač poliklinikos. Manau, kad turi atsirasti žmogus, kuris išdrįstu pabaigti reformą, pastatyti ją ant kojų. Kaip ir gynybos srityje ar užsienio politikoje turime susitarimą tarp politinių jėgų, taip ir sveikatos apsaugoje pagrindinės politinės jėgos turėtų susitarti – kokia iš tikrųjų turi būti sveikatos politika. Kai ateina ministras ir pradeda kalbėti, kokia gera buvo sovietinė sistema ir reikia prie jos grįžti, tai šiurpina dalį žmonių. Tada ateina kiti ir siūlo visiškai kitokias idėjas, tačiau nesugeba jų įgyvendinti. Iš kitos pusės žmonės turėtų suprasti, kad nėra nė vienos valstybės, kurioje visi būtų patenkinti savo sveikatos sistema. Kita vertus, reikia suprasti, kad nėra mūsų sveikatos apsaugos sistema tokia bloga. Nežinau, kodėl taip stipriai keikiame savo gydytojus.

- Minėjote reformas. Šiuo metu jų pradėta ne taip ir mažai...
- Kokia reforma? Viskas, kas daroma tėra detalės. Nematau bendros strategijos, sistemos. Matau tik detales apie tai, kaip reikia išrašyti receptus, kurti klasterius. Neįžvelgiu, kad ateitų ministras, atneštų strateginius punktus ir valdanti koalicija juos priimtų ir visi žinotume. Jeigu nereikia opozicijos indėlio, tegu pozicijos politikai apsisprendžia patys. Tačiau visa tai nevyksta, tėra tik daug kalbėjimo, suerzinimo, triukšmo. Pacientams suteikiami nepagrįsti lūkesčiai ir visi lieka nepatenkinti.

- Esate gydytoja, kaip reaguojate į medikams vis dažniau metamus kaltinimus dėl korupcijos, nesąžiningumo?
- Man labai skaudu. Pažįstu daug medikų, visiškai atsidavusių darbui. Tikrai jiems nereikia tų papildomų, nelegaliai sumokamų pinigų. Dažniausiai patys pacientai sukuria tokius mitus palatose kalbėdami, kiek ir kam reikia sumokėti. Aišku, visko būna. Tačiau mediko darbas sunkus, atlyginimas nepakankamas pagal patiriamą krūvį ir įtampą. Man atrodo, kad nuolatinis neigiamas kalbėjimas apie gydytojus, juos labai žeidžia. Jaunimas, rezidentai girdi tuos nepagarbos ženklus jų profesijai ir kelia sparnus iš Lietuvos. Noriu perspėti ministrą, kad baigtų kiršinti žmones ir šitaip bandyti pelnyti visuomenės palankumą.

- Mediko išsilavinimas padeda politikoje?

- Ne kartą esu tai sakiusi ir pati save „ištyrinėjusi“, kad gydytojo studijos, kuomet buvome išmokyti pirmiausia diagnozuoti problemą, o vėliau bandyti pritaikyti teisingą gydymą, politikoje be galo padeda. Nesakau, kad visuomet taip pavyksta – toli gražu. Kaip gydytojui, taip ir politikui ne visuomet viskas susiklosto taip, kaip nori. Tačiau manau, kad gydytojo ir politiko darbas yra arti vienas kito. Ne veltui pasaulyje daug medikų dalyvauja politikoje. Štai Vokietijoje po pastarųjų rinkimų gynybos ministre taip pat tapo gydytoja.

Dosjė:

1977–1983 m. studijavo Kauno medicinos institute

1983 m. dirbo Panevėžio centrinėje ligoninėje

1984–1990 m. Pasvalio centrinės ligoninės pediatrė

1990-1992 m. – Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo narė, Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijos narė

Nuo 1996 LR Seimo narė

Ana Daukševič