"Lietuvos medicina"

Lietuvos medicina. Pažanga ir asmenybės

TREČIADIENIS, 12 RUGSĖJO 2012 12:07

Lietuvos medicina turi kuo didžiuotis. Daugelyje gydymo ir medicinos mokslo sričių pasiekta pažanga sulaukia pasaulinio pripažinimo. Šalį garsina Lietuvos medikų atliktos unikalios operacijos ir atrasti nauji gydymo būdai. Medicinos istorija turtinga garbingų profesorių vardų.

VšĮ „JJJ leidyba“ rengia išskirtinio turinio ir formos prestižinį, albumo formato leidinį „Lietuvos medicina. Pažanga ir asmenybės“, reprezentuojantį Lietuvos medicinos laimėjimus ir pagarbiai pristatantį žymiausius, labiausiai nusipelniusius ir toli už šalies ribų garsius dabarties Lietuvos medicinos elito atstovus – profesorius, habilituotus daktarus, profesorius emeritus. Leidėjai įsitikinę, kad po 20 ar 50 metų apie šiuos žmones bus rašoma medicinos vadovėliuose ir enciklopedijose. Todėl siekiama įamžinti jų vardus, darbus, atradimus ir apdovanojimus. Leidinyje bus pristatyti dabarties Lietuvos medicinos profesoriai, habilituoti daktarai, profesoriai emeritai. Atskirą knygos dalį sudarys medicinos mokslo ir gydymo įstaigų, organizacijų, draugijų veikla ir laimėjimai.

Žymiausius atstovus į leidinį rekomenduoja universitetai, universitetinės ligoninės ir kitos gydymo įstaigos, visuomeninės ir profesinės medikų organizacijos.

Knygoje bus spausdinamos biografijos, biografinės apybraižos ir nuotraukos. Leidinį planuojama išleisti iki 2012 m. gruodžio – 2013 m. sausio mėn.

Pristatome vieną knygai pačios autorės -  gydytojos terapeutės kardiologės, habilituotos biomedicinos mokslų daktarės, šeimos medicinos pradininkės Lietuvoje Allos Baubinienės - paruoštą apybraižą.

Gimiau Lidijos ir Vladimiro Demidavičių šeimoje. Mano tėvas buvo vienas pirmųjų Lietuvos karo lakūnų, o mama, nors baigė pirmuosius Nepriklausomoje Lietuvoje prof. P.Mažylio organizuotus akušerių kursus, nedirbo, o pasišventė motinystei – augino mane. Be šeimos, mano asmenybės formavimui nemažą įtaką darė pradinės mokyklos mokytojos – vienuolės, nes aš mokiausi Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolyno gimnazijoje, įsikūrusioje dabartinės Saulės gimnazijos patalpose, kurioje buvo ir pradinės klasės. Mokslas trukdavo tik 3 metus, o gabesniesiems pakakdavo dvejų. Mūsų šeima iširo, kai man buvo devyneri. Tėvas mus paliko. Su mama persikėlėme gyventi į Panevėžį, ten įstojau į Mergaičių gimnaziją ir ją baigiau jau karo metais – 1943-aisiais.

Visą laiką mokiausi penketais, buvau stropi (juk ir Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolyno gimnazijos trejų klasių kursą baigiau per dvejus metus). Mėgau sportą, ypač lengvąją atletiką, žaidžiau tinklinio komandoje, bet svarbiausia – šokau. Ir tautinius šokius, ir įvairias choreografines kompozicijas atlikdavau. Domėjausi daug kuo. Jau besimokydama paskutinėje gimnazijos klasėje, sėkmingai įveikusi atranką, patekau į režisieriaus J.Miltinio teatro studiją. Aišku, maestro supyko, kai, atlikusi diplominį darbą, pasakiau, jog negaliu gyventi vien teatru, kaip jis mus mokė, o turiu ir daugiau gyvenimo tikslų.

Nors matematikos mokytoja Repšienė buvo sakiusi, jog padarysiu didžiausią nuodėmę, jeigu netapsiu matematike, įstojusi į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, ją tikrai nuvyliau. Aš dažnai darydavau priešingai, nei man sakydavo. Ir šįkart norėjau įrodyti, jog moters veikla – ne vien vaikai, virtuvė ir bažnyčia, kaip kad tikino mano suolo draugės brolis, tuomet studijavęs mediciną Frankfurte...

„Labai mylėjau savo profesiją, nors ją pasirinkau tikrai neromantiškomis aplinkybėmis. Daug skaičiau, domėjausi specialybe ir labai krimsdavausi dėl nesėkmingų baigčių – nei prie mirties, nei prie skausmo niekada nepripratau“, - apybraižoje rašo prof. Alla Baubinienė. Nuotraukoje – su akademiku Jurgiu Brėdikiu 2011 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitete per rektorių emeritų ir profesorių emeritų pagerbimo ceremoniją.

Darbinę veiklą pradėjau dar studijuodama antrame kurse. Kai tik išlaikiau anatomiją, mane pakvietė dirbti katedroje laborante. Sutikau, nes džiaugiausi įvertinimu, o ir mamai buvo sunku mane išlaikyti. Dirbau anatome iki pat paskutinio kurso pavasario semestro. Studijuojant patikdavo labai daug specialybių – į visas imdavau gilintis, bet kai pradėjau klausyti vidaus ligų kursą, supratau, kad tai plačiausia medicinos sritis ir ji man patinka labiausiai. Laikiau baigiamąjį egzaminą pas tuomet dar docentą Z.Januškevičių. Jis man pasiūlė dirbti asistente prof. J.Kupčinsko vadovaujamoje Vidaus ligų katedroje. Atėjusi į ją 1949 -aisiais, palikau tiktai 1992 metais.

Taip jau susiklostė, jog jauna, turėdama vos trejų mėnesių klinikinio darbo stažą, tapau Vidaus ligų skyriaus vedėja. Jokios patirties ir didžiulė atsakomybė. Tačiau stengiausi viską išsiaiškinti, labai daug skaičiau, tariausi su vyresniais kolegomis. Nevengiau ir slaugytojų nuomonės. 1953 metais nemažą būrį jaunų asistentų iš įvairių katedrų išsiuntė į Maskvos ir tuometinio Leningrado universitetines katedras ruošti kandidatines (dabar – daktaro) disertacijas. Aš atsidūriau Leningrade. Sėkmingai apsigyniau disertaciją, man buvo suteiktas docentės vardas.

Didelis šuolis mano gyvenime įvyko 1970 metais. Akademikas Z.Januškevičius buvo užmezgęs glaudžius ryšius su Maskvos centriniu institutu, todėl jo kvietimu pas mus atvyko grupė Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) darbuotojų, kurie buvo parengę programą – KRIS. Jos tikslas – nustatyti, kokios metodikos būtinos atliekant populiacinius epidemiologinius tyrimus. Tai buvo pirmasis populiacijos tyrimas, pareikalavęs labai griežtų ir tikslių metodikų. Tyrėjai turėjo būti parinkti iš dviejų, skirtingas administracines ir sveikatos apsaugos sistemas turinčių šalių. Organizatoriai pasirinko tyrėjus iš Roterdamo ir Kauno. Po daugiau kaip metus trukusio kruopštaus pasiruošimo atlikome nemažą tiriamąjį darbą apie lėtines neinfekcines ligas, tokias kaip infarktas, insultas, apie jų susiformavimo priežastis, rizikos veiksnius, ypač akcentuojant unifikacijos ir standartizacijos būtinybę atliekant tyrimus. Buvau atsakinga už mūsų grupės tyrėjus. Šio darbo rezultatai buvo pateikti monografijoje.

Mokslinį darbą šioje srityje tęsiau ir toliau. Apgyniau habilituoto daktaro laipsnį, gavau profesorės vardą, o netrukus rektorius akademikas Z.Januškevičius dėl didelio darbo krūvio atsisakė katedros vadovo pareigų ir jas perdavė man... beveik 20–čiai metų.
Atkūrus Nepriklausomybę, vykdant įstatymais apibrėžtą reformą, 1992–aisiais išskaidėme jau žymiai išsiplėtusią Vidaus ligų kliniką į specializuotas, įvairaus profilio klinikas (Pulmonologijos, Hematologijos ir kt.).Tai buvo graži mano darbinės veiklos pabaiga – pribrendo laikas išeiti į užtarnautą poilsį. Tačiau iškilo problemų dėl naujos šeimos medicinos (ŠM) specialistus ruošiančios katedros steigimo. Kadangi buvau tvirtai įsitikinusi tokių pokyčių mūsų pirminėje sveikatos priežiūros sistemoje būtinybe, nutariau imtis organizacinės veiklos. Susipažinau su jau veikiančiomis šio profilio sistemomis įvairiose Europos šalyse. Konsultuojantis su įvairiais specialistais sudarėme programą ir priėmėme 17 rezidentų, kurie 1995 metais išsiskirstė po įvairias medicinos įstaigas kaip šeimos gydytojai.

Organizuojant katedrą labai daug padėjo prof. A.Povilanis iš Monrealio universiteto. Man padėjo ne tik aplankyti nemažai ŠM įstaigų, bet ir galimybę dalyvauti baigiamajame ŠM specialybės egzamine. Pas A.Povilanį stažavosi ir 1994 metais iš manęs katedros vadovo pareigas perėmęs doc. L.Valius. Šiuo metu jis jau profesorius, sėkmingai vadovauja ŠM klinikai. 1995 metais nutariau, kad man dirbti jau užtenka, reikia atsisveikinti su kolegomis, klinikomis...Taip ir padariau, ir išvažiavau pas savo dukrą į Šventąją. Bet mano veikla nesibaigė. Dar teko visuomeniniais pagrindais padirbėti Klaipėdos apskrities administracijos Sveikatos skyriuje konsultante, talkinau Klaipėdos universiteto Visuomenės sveikatos katedrai sudarant lėtinių neinfekcinių ligų profilaktikos programas. Aktyviai dirbau iki 2006 metų – savo 80–mečio.

Pastaruosius šešerius metus gyvenu Kanadoje pas jaunesniąją dukterį, tačiau kiekvieną vasarą praleidžiu Lietuvoje. Turiu daug įdomių užsiėmimų – skaitau grožinę literatūrą, nemažai laiko praleidžiu prie kompiuterio, palaikau nuolatinius ryšius per „skype“ su šeimos nariais, draugais, kolegomis. Daug vaikštau, grožiuosi gamta, kuriai anksčiau dažnai pritrūkdavo laiko. Neatsisakau ir kelionių – plaukiau į Aliaską, aplankiau Norvegiją. Nenuobodžiauju, tad ir laikas bėga – gal pernelyg greitai...

Aš labai mylėjau savo profesiją, nors ją pasirinkau tikrai neromantiškomis aplinkybėmis. Nesvajojau apie ją nuo vaikystės, nes mačiau sunkiai dirbančią mamą, kuri buvo labai pavyzdinga darbuotoja, tačiau būtent tai man pasirodė labai prasminga. Daug skaičiau, domėjausi specialybe ir labai krimsdavausi dėl nesėkmingų baigčių – nei prie mirties, nei prie skausmo niekada nepripratau. Visąlaik labai daug dėmesio skirdavau ligoniams, jų likimams. Neprisimindavau jų pavardžių, bet veidai likdavo atmintyje.

Prof. Alla Baubinienė