Privati medicina: Vokietijos pėdomis tikrai nesekame

Sveikatos apsaugos ministras ne kartą yra pabrėžęs žavėjimąsi Vokietijos sveikatos apsauga ir būtinybę sekti jos pėdomis. Paradoksalu, tačiau realybėje elgiamasi visiškai kitaip. Mat mūsų šalyje Sveikatos apsaugos ministerija stengiasi visą valdžią sutelkti savo rankose bei griežtai nustatyti, kokios ligoninės gali gauti finansavimą, o kokios - ne. Tuo tarpu Vokietijoje galioja laisvos konkurencijos taisyklės - šalies valdžia nė nesikiša į pinigų gydymo įstaigoms skirstymą.

Suteikia vienodas galimybes

„Privačių gydymo įstaigų skaičius Europoje sparčiai didėja. Dėl to mažėja valstybių išlaidos. Vokietijoje nuo 1990 iki 2011 m. privačių gydymo įstaigų skaičius padvigubėjo. Kasmet privačios gydymo įstaigos sumoka didelę pelno mokesčio dalį – 100 mln. eurų. Todėl negalima sakyti, jog jos tėra tik našta valstybei“, - sako Europos privačių ligoninių sąjungos viceprezidentas, Vokietijos privačių ligoninių asociacijos atstovas Jens Wernick. Pasak jo, Europos Sąjungoje galioja taisyklės, užtikrinančios visoms gydymo įstaigoms, nepriklausomai nuo pavaldumo, nuosavybės formos konkuruoti rinkoje dėl pacientų. Todėl Lietuva neturėtų išsiskirti. „Negalima sakyti, kad jūsų nacionalinė sveikatos sistema yra it nepriklausoma sala, kuriai negalioja Europos taisyklės“, - teigia J.Wernick. Šios gi taisyklės puikiai veikia Vokietijoje, nes čia kiekviena ligoninė gali ne tik pretenduoti į ligonių kasų finansavimą, bet ir į valstybės investicijas pastatų rekonstrukcijai ar statyboms.
„Nesvarbu, ar įstaiga valstybinė, privati, siekianti pelno ar ne, jos gali pretenduoti į galimybę teikti gydymą. Jeigu valstybė nesudaro galimybės gauti finansavimo paslaugoms teikti, galima kreiptis į teismą. Be to, jei ligoninės nori statyti naują korpusą, jos gali kreiptis į atitinkamas institucijas dėl finansavimo ir vienodomis sąlygomis jį gauti“, - vardina J.Wernick. Tačiau ir tai dar ne viskas. „Ko ne įdomiausias Vokietijos sveikatos sistemos aspektas tas, jog valstybė nesikiša į pagrindinių sąlygų, kaip turi sąveikauti ligonių kasos, paslaugų tiekėjai, nustatymą. Valstybė kišasi tik tuomet, kai minėtos institucijos negali susitarti. Vokietijos ligonių kasos – autonominės įstaigos. Jos nėra tiesiogiai veikiamos valstybės, vyriausybinės institucijos jas tik stebi. Be to, ligonių kasos konkuruoja dėl pacientų, taip pat kaip ir gydymo įstaigos“, - pasakoja Vokietijos privačių ligoninių asociacijos atstovas.

Lipa ant grėblio

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė įsitikinusi – Lietuvoje pasirašant sutartį su gydymo įstaigomis ir skirstant PSDF lėšas tik žaidžiama demokratiją, o realybėje viskas priklauso vien tik nuo SAM. Dar daugiau, D.Mikutienės teigimu, nei ministerija, nei Vyriausybė neklauso Konstitucinio Teismo ir savivaliauja. „Mane šokiruoja Vyriausybės patvirtinti kriterijai paslaugoms, apmokamoms iš PSDF biudžeto. Buvo antrą kartą užlipta ant grėblio. Šį kartą ministras ant to grėblio pasiėmė kartu ir Vyriausybę. Teismas pasakė, kad tai turi būti įstatymo nustatyta ir panaikino ministro įsakymą. Tačiau ir vėl kriterijai buvo tvirtinami Vyriausybės nutarimu. Reikėtų skirti, kas yra įstatymas, parlamentas, Vyriausybė ir viso labo ministerija. Sudaromos įvairios darbo grupės, kurios padaro produktą, o vėliau pasirodo, kad jis netinkamas ir ministerijos klerkai nusprendžia, jog žino geriau. Tai gal nereikia žaisti demokratijos ir atitraukti iškilių profesorių, specialistų nuo jų tiesioginio darbo – žmonių gydymo“, - kritikos SAM negailėjo D.Mikutienė.

Tai kaip gi turėtų būti skirstomi PSDF pinigai? O gi taip, kad nuskriaustos neliktų ne tik valstybinės, bet ir privačios gydymo įstaigos. „Kuo darniau dirbs privatus ir valstybinis sektorius, tuo jų atliekami darbai geriau koreliuos ir pacientas išloš. Reikėtų išmintingai nukelti dalį krūvio nuo valstybinių įstaigų“, - tikina D.Mikutienė.
Tuo tarpu Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojas Antanas Matulas siūlo pasukti Vokietijos pavyzdžiu ir ne tik neriboti privatininkų galimybės teikti gydymą, bet ir apskritai atskirti ligonių kasas nuo ministerijos, tada esą viskas bus sąžininga. „Negali taip būti, jog ministerija, turėdama VLK kaip savo padalinį su 5 mlrd. litų, pati skirstytų pinigus. Kiekvieną litą, kam skirti, pasirašo ne ligonių kasų direktorius, o ministras. Ministerija pati formuoja politiką ir pati yra daugelio gydymo įstaigų steigėja. Tai akivaizdus konfliktas“, - sakė A.Matulas.

Pritaria mūsų šalies politikams ir Europos privačių ligoninių sąjungos generalinis sekretorius Paolo Giordano: „Europoje egzistuoja paslaugų tiekėjų pliuralizmas. Sveikatos sistemos centre turi būti pacientas. Jis turi teisę rinktis vietą, kurioje gaus sveikatos priežiūros paslaugas. Lisabonos sutartyje nustatyta, kad šalyse draudžiami kokie nors apribojimai laisvai teikti paslaugas.“  

Svarbiausia – konkurencija

„Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą kamuoja trys problemos – lėšų trūkumas, korupcija ir konkurencija. Pastaroji mūsų šalyje taip pat suvokiama kaip problema, kurią reikia išspręsti. Kitose valstybėse yra kaip tik atvirkščiai – konkurencija naudojama siekiant efektyviai panaudoti ribotus valstybės išteklius sveikatos sistemoje“, - tvirtina Konkurencijos tarybos narė Jūratė Šovienė. Reikėtų suprasti, jog sveikatos politikai tyčia riboja gydymo įstaigų galimybę gauti sutartį su ligonių kasomis? „Tyčia, ar ne, bet tikrai nedidina ligoninių konkurencingumo“, - sako Jūratė Šovienė. Mat už sveikatos politikos formavimą atsakingos institucijos turėtų kreipti dėmesį į ligoninių veiklos rodiklius, gerinančius paslaugų kokybę. Tačiau dabar, pasak Konkurencijos tarybos narės, kokybė tikrai nėra svarbiausias rodiklis siekiant gauti finansavimą.

SAM atstovai dažnai linkę tvirtinti, kad gydymas – ne paslauga, todėl taikyti jam rinkos dėsnių esą nereikia. Tačiau, kaip tvirtina advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ advokatė Dovilė Burgienė, Konstitucinis Teismas aiškiai pasakė - sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra ūkinė veikla. Taigi norime to ar ne, žmonių gydymas yra verslas. Galbūt ne mums įprasta šio žodžio prasme – „perku, parduodu“. Tačiau sveikatos apsaugą veikia rinkos dėsniai, todėl gydymo įstaigoms svarbu ne tik konkuruoti vienodomis sąlygomis, bet ir aiškiai žinoti, kad savo veiklą galėsi vykdyti ilgai. „Teismas kalbėjo ir apie sveikatos priežiūros tęstinumą. Jeigu įstaiga nusiperka brangią įrangą, ji turi būti panaudota tiek kartų, kad atsipirktų. Jeigu ligonių kasų sutartis sudaroma vieneriems metams, iš principo jokia investicija per šį laiką neatsipirks. Tam, kad sistema būtų vientisa reikėtų pagalvoti, kad sutartys būtų pasirašomos ne vieneriems metams“, - situaciją komentavo Dovilė Burgienė.

Komentarai

Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė:

- Pacientai turi teisę pasirinkti medicinos įstaigą ir geriausiai jiems tinkantį gydymą. Šiuo metu teisė pasirinkti gydymą privačiose ligoninėse yra ribojama. Keičiami teisės aktai, nors rašome pastabas, bet į jas nereaguojama. Pacientų organizacijos yra išbraukiamos iš sveikatos politikos formavimo. Mums tėra pristatomi priimti teisės aktai. Kai girdime pasisakymus, neva viskas daroma pacientų labui, lygiagrečiai matome, kad naujas vaistų kainynas sudaromas nepalankiai. Kaip galima didinti sveikatos sektoriaus efektyvumą? Visų pirma sveikatos apsaugai turi būti skiriama daugiau lėšų. Antra – reikia aiškiai nustatyti, ką gali apmokėti valstybė. Reikėtų įteisinti ir papildomą savanoriškąjį draudimą. Dažnai kalbama, kad privačiose gydymo įstaigose gydytis brangu. Tačiau niekas neverčia ten eiti, reikalinga galimybė pasirinkti. Problemas reikia spręsti kompleksiškai tiek su pacientų organizacijomis, tiek ir su privatininkais. Konstitucinis Teismas aiškiai nurodė, kad valstybė negali riboti sąžiningos konkurencijos ir pacientų teisės rinktis gydytojus.

Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius:

- Lietuvoje įdomi situacija – jeigu pacientas nori stacionarinių paslaugų valstybinėje gydymo įstaigoje, jam ligonių kasos apmoka, jeigu privačioje – nesudaroma sutartis ir ligonių kasos nedengia. Tačiau jei tas pats pacientas nuvažiuos į Vokietijos privačią ligoninę, VLK padengs jo gydymo kaštus. Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybes teise. Dažnai kalbama, kad privatininkai steigiasi miesto centruose ir neina į rajonus, nes ten dirbti nuostolinga. Tačiau kyla klausimas, jeigu toje vietovėje keli šimtai pacientų, koks šeimos gydytojas ten išgyvens? Reikia padaryti atitinkamus įkainius, kad ten kur yra poreikis, įkainis būtų didesnis.

Lietuvoje turėtų būti taip pat kaip ir Vokietijoje – ligonių kasos turėtų būti nepriklausomos nuo ministerijų. Todėl reikėtų paskubinti jų atskyrimą ir dar norėdami padidinti konkurenciją turime įsteigti privačią ligonių kasą. Sprendimai, su kuo pasirašyti sutartį, turi būti priimami remiantis objektyviais kriterijais, o ne „myliu, nemyliu“.

Ana Daukševič