Neįgaliuosius „integruojame“ izoliuodami?

Neįgalius vaikus auginančios mamos sako, kad mažųjų integracija - tik skambios kalbos. Realybėje tokie vaikai tampa tarsi našta, kurių stengiamasi atsikratyti ar bent juos „integruoti“ į specialių poreikių mokyklas. Tuo tarpu specialistai vieningai teigia, kad bendrauti su neįgaliuoju iš tiesų reikia lygiai taip pat kaip ir su sveikaisiais. Juk visi turime specialiųjų poreikių, tik kai kurių mūsų jie yra ypatingesni.

Egzistuoja tik teoriškai

Nors vis daugiau kalbama apie integruoto ugdymo svarbą, realybėje neįgalius asmenis vis dar norima izoliuoti. Tai parodo ir tyrimai, kurių rezultatai skelbia, kad tik vienas iš aštuonių neįgalių vaikų mokykloje jaučiasi priimamas. Du trečdaliai jaučiasi engiami ir atstumti.

„Žvelgiant teoriškai, kiekvieno pedagogo ar mokyklos vadovo požiūris į vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, yra palankus. Paklausus jų apie integruotą mokymą, visi atsakys, kad žiūri į tai teigiamai, bet tik tuomet, jei tai vyksta ne jų klasėje ir ne jų mokykloje. Kai pradedame kalbėti apie gyvenimą, atsiranda daug išlygų,“ – teigia Šiaulių universiteto (ŠU) Specialiosios pedagogikos katedros docentas dr. Algirdas Ališauskas.

Svarbus ir požiūris

Apie visuomenės požiūrio svarbą į neįgalius vaikus pabrėžė ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierės vyresnysis patarėjas Egidijus Meilus.

„Atrodo, kad tokios nedidelės problemos, kaip neįgalių vaikų pervežimas ar atvežimas į mokyklą, mokyklų pritaikymas, atspindi visos sistemos problemą. Kartais atrodo, kad tai finansinės problemos, bet ir visuomenės požiūris irgi labai svarbus. Ne paslaptis, kad gauname daug skundų. O juk dažniausiai skundžiasi pedagogai, tėvai. Jei klasėje yra specialiųjų poreikių turintis vaikas, būtinai likusi klasės dalis parašys skundą, kad negali tinkamai mokytis ir kad bendraklasis turi būti ne tik pašalintas iš klasės, bet ir iš mokyklos. Rodos, kad moksleivių mažėja statistiškai, bet problemos išlieka,“ – tikina E. Meilius.

Negali tęsti mokslų

Remiantis esamu teisiniu reglamentavimu, sutrikusio intelekto mokinys baigęs individualizuoto pagrindinio ugdymo programą gali rinktis mokymąsi profesinėje mokykloje arba mokytis pagal socialinių įgūdžių ugdymo programą. Tačiau 10 metų mokęsi visiškai individualizuotai yra siunčiami į specialiąsias mokyklas. Taip yra todėl, kad galimybė tęsti mokymąsi gyvenamoje vietoje yra nedidelė. Net 14 šalies savivaldybių neturi jokių tolesnio ugdymo formos pasiūlymų sutrikusio intelekto mokiniams, kurie baigė individualizuoto pagrindinio ugdymo programą.

„Šiose savivaldybėse nėra nei profesinių mokymų įstaigų, nei specializuotų socialinių įgūdžių ugdymo programų mokyklose. Ypač ši problema opi kaimiškose savivaldybėse, kuriose arti nėra jokios mokyklos. Savivaldybės nepajėgios net finansiškai įsteigti klasės. Profesinės mokyklos irgi nepasiruošusios priimti tokių neįgalių vaikų,“- teigia E.Meilus.

Trūksta lėšų

Kad vien geranoriško požiūrio į neįgalius vaikus neužtenka, bet reikia ir tinkamo finansavimo, įsitikinusi Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Vilniaus Viltis“ direktorė Birutė Šapolienė.

„Kalbame jau dvidešimt metų ir kovojame kartu, tačiau inkliuzinis ugdymas nevyksta taip, kaip norėtume. Kiek kreipiamės į Švietimo ir mokslo ministeriją – atsakymas vienas –neturim pinigų. Nei psichologui, nei mokytojo padėjėjui, nėra lėšų net vaikų užimtumui. Vienoje konferencijoje klausėme vieni kitų, ar nuo požiūrio čia priklauso, ar nuo lėšų. Ir visi vieningai atsakėme, kad nuo lėšų,“ – tikina B. Šapolienė.

Dėl lėšų trūkumo pritaria ir Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo viceministrė Edita Tamošiūnaitė.

„Aišku, jog mokinio krepšelio metodika turi būti pakeista. Kaip žinia, ji yra patvirtinta vyriausybės nutarimu. Negalėčiau pasakyti, kaip ji bus pakeista, kada bus pakeista. Tačiau problemas mes žinome, nes dirbame su mokyklų vadovais, teikiame savo siūlymus,“ – teigia viceministrė.

Komentaras

Apie neįgaliųjų studentų integraciją aukštosiose mokyklose atsako ŠU Specialiosios pedagogikos katedros docentas dr. Algirdas Ališauskas:

- Neįgalūs asmenys integruojami ne tik mokyklose, bet universitetuose. Turime nemažai praktinės patirties. Mūsų universitete yra studijuojančiųjų žmonių, turinčių klausos, regos, fizinę negalią. Universitetas pritaikytas pakankamai neblogai, tačiau kaip ir visur, taip ir universitetuose turi dar vykti virsmas nuostatų ir vertybių. Ne visi dėstytojai su atvira širdimi ir tikėjimu priima studentus su negalia. Yra pernelyg didelių formalių reikalavimų. Būna nesusikalbėjimo atvejų, nesusipratimų, bet mes mokomės. Ir vienas iš labai svarbių dalykų yra reali sąveika. Ne šnekėdami vieni apie kitus, mes išmoksime kartu sugyventi, bet tik kartu pradėję dirbti. Reikia ir nesusikalbėjimų, ir konfliktų, bet taip mes mokomės vieni iš kitų.

Žydrūnė Domarkaitė