Apie profesiją, be kurios neišsiverstų nė viena medicinos sritis

„Visuomenė sensta, tad darbingų žmonių mažėja. Jaunesni dirba ir nerealu, kad jie dar intensyviai slaugytų žmogų namuose. Todėl didžiosios slaugos ligoninės turi išlikti ir jas reikia labiau specializuoti - daryti ilgalaikio palaikomojo gydymo ir paliatyviosios slaugos ligoninėmis. O rajonuose, kur sprendžiamos daugiau socialinės problemos, galbūt galima integruoti slaugą ir globą, bet tik racionaliai ir kūrybiškai atsižvelgus į vietines sąlygas,“ – įsitikinusi VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vadovė Violeta Grigienė (nuotr.).

Reikalingiausia profesija
Kineziterapeutas Ramūnas Grigonis, darbą VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje pradėjęs po studijų, sako nesigailintis pasirinktos profesijos. Jaunas vaikinas pripažįsta, kad darbas nelengvas, bet mielas. „Žinote, kas maloniausia? Kai gali padėti žmogui. Suprantu, kad stebuklų nepadarysiu, bet šiek tiek tikrai pagelbėsiu“, - sako Ramūnas. 

Čia gyvenimas verda: vieni ligoniai atvyksta, kiti išvyksta. Vieni pasveiksta, kiti miršta. Taip apie slaugos ligoninės kasdienybę pasakoja slaugytojos.

Ilgametės VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės slaugytojos sako, kad dabar slaugos sektorius, turėdamas minimalius kaštus, išsprendžia labai daug problemų. Pasak gydymo įstaigos vadovės V.Grigienės, be slaugytojų neišsiverstų nė viena medicinos sritis. Juk net ir pats geriausias chirurgas, atlikęs unikalią operaciją, puikių gydymo rezultatų nepasieks be profesionalios slaugos.
Pasiteiravus, kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, norintis dirbti slaugos srityje, ligoninės darbuotojai vienbalsiai tvirtina, jog svarbiausios - sąžiningumas, atjauta, supratimas, meilė žmogui. Ši profesija iš kitų išsiskiria tuo, jog sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys paslaugas žmonėms, neskaičiuoja darbo valandų. Būna atvejų, kai slaugytojai pacientui tampa artimiausiu šeimos žmogumi, patarėju, todėl svarbu, kad slaugytojo profesiją rinktųsi jaunuoliai, turintys tam pašaukimą.
Svarbus psichologinis klimatas

Ligoninės administracija nuolat ieško įvairesnių slaugos formų pacientams. Savanoriai taiko dailės, muzikos terapiją. Savanorė psichologė kartą per savaitę teikia psichologinę pagalbą paliatyviosios slaugos pacientams, jų artimiesiems ir net slaugytojoms. Tiesa, savanorystė Lietuvoje dar nėra taip plačiai išplėtota kaip užsienyje. Vadovė džiaugiasi, kad atsiranda pilietiškų, altruistiškai nusiteikusių žmonių, kurie negailėdami jėgų ir energijos padeda žmonėms lengviau adaptuotis sudėtingoje situacijoje.

Slaugytojas labiausiai skaudina tai, kad tenka nuolat susidurti su visišku žmogaus bejėgiškumu, su dažnomis mirtimis. Dėl didžiulio krūvio ir pačiam personalui reikėtų psichologinės pagalbos. Medikai prisiriša prie ilgai gydomo ir slaugomo žmogaus, tačiau kad ir ką bedarytų, pacientai, ypač sergantieji onkologinėmis ligomis, išeina. Ir neįmanoma apsiprasti, kai išeina tas, kuriam atiduota dalis jėgų ir širdies šilumos. 

Administracija, puikiai suvokdama, kokį titanišką darbą jos atlieka, stengiasi puoselėti tradicijas, švęsti profesines šventes ir jubiliejus, suteikti teigiamų emocijų, kad darbuotojos jaustų dėmesį, įvertinimą ir noriai eitų į darbą. Vos po kelių dienų minint Tarptautinę slaugytojų dieną tiek ligoninės pacientų, tiek jų artimųjų ir slaugytojų kasdienybę praskaidrins koncertas, kuriame gitaros virtuozas Aurelijus Globys kartu su flamenko šokėjais. Pasak gydymo įstaigos vadovės kolektyvas turi nemažai šventinių tradicijų, kurias ji stengiasi taip pat puoselėti.

Slaugytojos nuolat lanko įvairiausius kursus - konfliktų prevencijos ir valdymo, dalykinio bendravimo, medicinos teisės ir etikos, - kad solidžiau jaustųsi sudėtingoje situacijoje, nes ilgai bendraujant būna visko. Juk tiek sergantieji, tiek ir artimieji dažnai būna kaprizingi.
Reikia diferencijuoti paslaugas
Ligoninė turi aiškią viziją, kuria kryptimi turėtų būti plėtojamas palaikomasis gydymas ir slauga. Pirma, reikėtų suskaičiuoti realias sąnaudas ir peržiūrėti palaikomojo gydymo bei slaugos įkainius, taip pat - diferencijuoti įstaigas. Maža, keliolikos lovų prie PSPC esanti slaugos ligoninė, pagal finansines ir paslaugų teikimo galimybes niekada neprilygs didelei įstaigai, tokiai kaip VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė. Paslaugų koncentravimas suteikia didesnę galimybę gerinti jų kokybę ir įvairovę.

Dar daugeliui valstybės tarnautojų atrodo, kad palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės prilygsta senelių namams, kur pacientai mezga kojines ir lošia domino. Iš tikrųjų čia guli labai sunkiai sergantys ligoniai, kuriems be slaugos, taikomas pakankamai brangus ilgalaikis gydymas, pagal vaistų suvartojimą beveik prilygstantis aktyviam gydymui.

Naivu tikėtis, kad valstybė bus finansiškai pajėgi steigti vis naujas ligonines. Reikia diferencijuoti slaugos paslaugas ir įkainius. Juk vienos sąnaudos yra slaugyti tik senyvą žmogų ir kitos – gydyti insultą, galvos ir kitą sunkią traumą patyrusį pacientą, onkologinį ligonį. Reikalinga visavertė reabilitacija, psichologinė pagalba ir panašiai.

Dabar ligonį namuose turi lankyti šeimos gydytojas ir bendrosios praktikos slaugytojas. Tačiau jie taip apkrauti darbu, kad nepajėgūs tinkamai pasirūpinti intensyvios slaugos reikalaujančiuu žmogumi. Ligoninės vadovė siūlytų įvesti dalinius mokesčius už slaugą tam tikroms grupėms pacientų. Tada, pasak direktorės, paspartėtų tokių paslaugų plėtra.

Interviu

„Kolektyvui stengiamės išaiškinti, kad pacientas visada teisus, ir turime ieškoti išeities iš bet kokios sudėtingos situacijos, siekdami patenkinti paciento ar giminaičio lūkesčius, nors kartais tie lūkesčiai būna neadekvatūs,“ - sako VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vadovė Violeta Grigienė. 

- Sveikatos politikai nemažai kalba apie tai, kad senstant visuomenei reikia vis daugiau slaugos paslaugų ir akcentuoja šio sektoriaus plėtrą. Ar kasdieniame darbe jaučiate augantį slaugos paslaugų poreikį?

- Labai džiugu, kad sveikatos politikai pagaliau pradėjo kalbėti apie didėjantį stacionarios slaugos poreikį. Iki šiol slauga sveikatos sistemoje buvo, švelniai tariant, podukros vietoje. Viliuosi, kad tos geros intencijos neliks tik kalbomis.

Faktas, kad visuomenė sensta, ir slauga kuo toliau, tuo labiau užimta svarbią vietą sveikatos apsaugos sistemoje. Ne tik dėl augančio pacientų skaičiaus, bet ir galinčiųjų slaugyti trūkumo. Vaikai, anūkai emigruoja, o senyvo amžiaus tėvai lieka vieni. Todėl natūralu, kad stacionarios slaugos sektoriaus tinklą reikia plėsti gerinant ir ambulatorinės slaugos kokybę. Taip, kaip šis sektorius veikai daugelyje Europos šalių. Augantis šių paslaugų poreikis verčia keisti požiūrį į slaugą.
Tiesa, kartais priimami politikų sprendimai verčia sunerimti. Tarkim, kad ir nuo liepos pirmos dienos turintis įsigalioti ministro įsakymas, jog slaugos ligoninėse būdėti naktimis turi visa medikų komanda tiek slaugytojos, tiek ir gydytojai. Vargu ar galėsime tai užtikrinti jei nepakils paslaugų balas.

- Ką turite omenyje?
- Kaip daugelis įsivaizduoja slaugą? Pamaitini, perrengi ligonį, tad šį darbą gali atlikti bet kas. Daugelis įsivaizduoja, kad slaugos ligoninėse - kaip senelių namuose: močiutės mezga kojines, diedukai pliekia domino. Bet realybė visai kitokia. Net ir tie patys senelių namai pasikeitę kaip diena ir naktis. Daugelis iš slaugos ligoninių pacientų namo išvažiuoja su specialiaisiais poreikiais, gulintys, negalintys patys savęs apsitarnauti. Visa polipatologija senyvam amžiuje ypač sunkios būklės pacientams reikalauja kvalifikuotos pagalbos, naudojant šiuolaikinę įrangą, gydymo metodus. Geriausiai po sunkių ligų tai gali užtikrinti stacionarios slaugos gydymo įstaigos. Be to, kalbėdami apie slaugą nuolat akcentuojame senjorus, bet tokios pagalbos vis dažniau prireikia ir jauniems žmonėms. Onkologinės ligos, įvairios galvos ar stuburo traumos, insultai dažnai pakerta jaunus, darbingo amžiaus žmones. Vieniems jų reikia padėti palengvinti būklę, kitus gi taikant intensyvią pirminę reabilitaciją pastatyti ant kojų.
- Tačiau dabar dažnai kalbama, kad pacientai būtų slaugomi namuose, nes tai neva geresnė aplinka jiems, o artimųjų dėmesys padeda sveikti. Nesutinkate?

- Aš už slaugą namuose, nes tai psichologiškai ligoniui lengviau, bet reikia pripažinti ir realybę. Dirbantiems artimiesiems yra problemiška patiems slaugyti. Tą galiu pasakyti iš asmeninės patirties. Reikia nemažai tiek psichologinių, tiek ir fizinių išteklių. Slaugant tokius ligonius patiems dažnai atsiranda perdegimo sindromas. Pasitaiko atvejų, kai net patys slaugantieji suserga. Neužtenka vien prie tokio ligonio pabūti greta. Socialinės paslaugos neblogai išplėtotos, bet, deja, jos ne visada atitinka visuomenės keliamus lūkesčius.
Taip pat nereikėtų pamiršti, kad sergantis žmogus tampa labai reiklus. Jam atrodo, kad visas dėmesys turi būti sukoncentruotas tik į jį ir niekur kitur. Dažnai tenka būti artimųjų guodėja, jie ne visada adekvačiai įvertina sergančiųjų elgesį. Tarkim, kad ir maisto gaminimas, juk tokiems pacientas reikai specialiai paruošto dietinio maisto. Būna, kad nenori valgyti. Tuomet slaugantiesiems dažnai atrodo, kad ligonis tiesiog aikštijasi. O iš tikrųjų jis dėl sutrikusius psichikos nei pamena, ko norėjo, nei supranta, kodėl taip elgiasi.
- Sakote, kad be kvalifikuotos slaugos pagalbos jokių rezultatų nepasieksime. Kokia pagalba, jūsų nuomone, turi būti pirmiausia teikiama pacientui, patekusiam į slaugos ligoninę?

- Pirminė reabilitacija. Prisimenu mokytojos profesorės Alos Baubinienės pasakytus žodžius: „Jei senam žmogui, kuris dar truputį pats juda leisi bent dvi dienas pagulėti, po jų jis sunkiai bevaikščios. Jam kaip ir mažam vaikui reikia judesio.“ Ir tai - neginčijama tiesa. Todėl net ir sunkios būklės pacientai nuo pirmųjų dienų statomi ant kojų, sodinami, visaip aktyvinami, vengiant antrinių infekcijų, raumenų silpnumo. Tiesa, šioje vietoje reikia nemažai ir paciento valios pastangų. Anksčiau, kol tokio sektoriaus kaip slauga nebuvo, visiems viskas atrodė labai paprasta, tačiau net ir slaugyti reikia mokėti, ne tik žinių, reikia ir praktinių įgūdžių, bet ir šiuolaikinės slaugymo įrangos ir priemonių.

Kaip bebūtų sunku, slaugos sektoriui šiandien reikia racionalių sprendimų ir kuo greičiau.

- Kartais susidaro įspūdis, kad slaugos ligoninėms kraunama vis daugiau paslaugų, funkcijų, o kaip su finansavimu? Su kokiais sunkumais šiandien susiduriate kasdieniame darbe?
- Lietuvoje nėra psichinės slaugos profilio ligoninių, todėl bendro profilio slaugos ligoninėms tenka gydyti ir žmones, turinčius psichinę negalią. Pataisius slaugos normą, įtraukti ir pacientai, sergantys senatvine demencija, Alzheimerio bei Parkinsono ligomis, taip pat tie, kuriems po insultų ar galvos traumų atsirado smegenų kraujagyslinė patologija. Demencija sergančių pacientų kiekvienais metais irgi gausėja. O juos slaugyti ypač sunku, reikia ir sąlygų, ir specifinių žinių.

Šalia tiesioginės paskirties, laikantis visų reikalavimų, taikant šiuolaikinius gydymo metodus, teikti saugias ir kokybiškas medicinos paslaugas, dar reikia spręsti daug socialinių, psichologinių ir teisinių problemų. Svarbus darbas - po gydymo paruošti žmones patalpinimui į ilgalaikes globos institucijas.
Aš kartais juokauju, kad su slauga bręsta panaši situacija kaip ir su šeimos gydytojais. Jiems taip pat krovėme be galo daug funkcijų ir galiausiai turime situacija, kad jie vos spėja suktis. Su slauga panašiai norima, kad vykdytume kiek įmanoma daugiau funkcijų, bet visai pamirštama tam skirti didesnį finansavimą. Norime, kad už tą patį vieną litą nusipirktume tris kartus daugiau prekių. Paslaugų įkainiai nėra adekvatūs kaštams ypatingai kalbant apie paliatyvios slaugos sektorių.

- Kaip sprendžiate tokias problemas. Juk atsisakyti teikti paslaugų negalite?

- Ligoninės vadovo tokia jau funkcija - bet kokiomis priemonėmis išlaikyti teigiamą biudžeto balansą. Maža to, turime neatsilikti nuo naujų technologijų, gydymo metodų, epidemiologinės saugos ir panašiai. Viskas reglamentuojama labai griežtai. Norėčiau pasakyti, kad pas mus atlyginimai didžiausi, deja, tenka susitaikyti su realybe – norint garantuoti aukštos kokybės paslaugas, kylančias problemas reikia spręsti darbuotojų atlyginimų sąskaita. Tik nesupraskite neteisingai, jų bent jau mūsų gydymo įstaigoje niekas nemažina, net ir krizės metu išlaikėme tokius pačius, bet norėtųsi juos didinti ne keliomis dešimtimis litų, o kur kas ženklesne suma. Tiesa, turime bendrą sutarimą su darbuotojais, kad dirbame šiek tiek didesniu krūviu, nei numatyta Sveikatos apsaugos ministerijos normose, bet gauname didesnes algas.
Reikia peržiūrėti patį finansavimą, lėšų paskirstymą, vadybą, administravimą, kompetencijų ribas. Labiausiai norėtume, kad slaugytojų darbo aplinka taptų saugesnė, kad profesija būtų vertinama ir galų gale apmokama.

- Nemažai dėmesio skiriate darbuotojų kvalifikacijos kėlimui, tiesa, šiek tiek priekaištų pažėrėte ir slaugytojų paruošimui. Kas, Jūsų nuomone, šiuo metu yra negerai?
- Einame šiek tiek klaidingu keliu. Kiek matau, slaugytojas mokome labai aukštų materijų, diagnostikos, gydymo metodų, bet gal reikėtų labiau susikoncentruoti ties paprastai slaugos metodais. Pavyzdžiui, slaugytojos mokosi skaityti elektrokardiogramas skubios pagalbos atvejais. Bet jei jos kasdieniame darbe su tuo nesusidurs, viskas pasimirš. Gal reiktų nuleisti kartelę ir mokyti to, ko joms tikrai prireiks praktiniame darbe. Kaip techniškai leisti vaistus, kelti iš lovos, bendrauti su pacientu ir jo artimaisiais.

- O kaip su jaunais specialistai ar nejaučiate jų trūkumo?
- Ligoninė yra Panevėžio kolegijos Medicinos ir socialinių mokslų fakulteto mokymo bazė. Praktiką atlikinėjantys studentai - didžiulė paspirtis. Su kolegija palaikomi geri ryšiai, bendravimas naudingas ir vienai, ir kitai institucijai. Personalas padeda studentams, moko, skiepija meilę pacientams. Atvykusius į praktiką studentus supažindinu su įstaiga, pasidalinu mintimis apie profesinę sampratą, supažindinu su biologiniais gyvenimo tarpsniais. Visiems norintiems stoti į mediciną patarčiau iš arti pasižiūrėti, kas yra slauga. Čia pamatoma ne pati gražiausia medicinos ir mediko darbo pusė – deja, ne visi pacientai, nepaisant pastangų, pasveiksta ir išgyvena. Bet džiaugiuosi, kad nemaža dalis kolegiją baigusių studentų neišsigąsta ir ateina dirbti. O senukams irgi reikia jauno žmogaus energijos. Mane dažnai stebina jaunų žmonių mokėjimas prieiti prie pacientų. Dabartiniai studentai turi daug motyvacijos. Tokių metų, manau, nebuvau tokia brandi ir nebūčiau mokėjusi taip bendrauti su žmonėmis kaip dabar jaunimas.

Tarp kitko:
Ligoninė įsikūrusi sename, 1972 metų, statybos pastate ir jo remontui reikia didžiulių investicijų. Įstaiga savo lėšomis atnaujino dalį patalpų - administraciją, Priėmimo skyrių, sutvarkė gydytojų kambarius, įrengė gražią konferencijų salę ir koplytėlę. Panevėžio miesto savivaldybė nupirko modernų liftą.

2008 metais parengtas projektas „Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų kokybės gerinimas“ Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto finansavimui gauti. Projekto darbai juda į priekį ir netrukus duris turėtų atverti naujas, kaip sako darbuotojai neatpažįstamas skyrius.

Įstaigos administracija stengiasi eiti koja kojon su laikmečio reikalavimais, gerina paslaugų kokybę, pagal galimybes diegia inovacijas. Ligoninė aprūpinta stacionariais ir mobiliaisiais ligonių keltuvais, funkcinėmis lovomis, mobiliosiomis voniomis, basonų plovimo mašimos, funkciniais masažo stalais ir kitu slaugos inventoriumi.

Evelina Machova